Sekite 15min Google
Priešpaskutinis ekspedicijos etapas
Septintojo ir jau priešpaskutinio K. Mieliausko ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“ etapo maršrutas nusidriekė per puikiai pažįstamus miškus Lietuvoje, o toliau vedė per kaimynines Latviją ir Estiją. Etapas simboliškai prasidėjo keliautojo ir motociklininko gimtajame mieste Druskininkuose, o pasibaigė – Taline. Iš viso buvo įveikta 1400 km, kuriems nuvažiuoti prireikė 6 dienų – kiekvienai šaliai skiriant po dvi dienas.
Kartu su K. Mieliausku per Baltijos šalis važiavo ir Lenkijos etapą įveikęs motociklų entuziastas Deividas, kuris toliau tobulino motociklo valdymo bekelėse įgūdžius. „Maršrutą susidėliojau rytiniu visų trijų valstybių pakraščiu ir tai tikrai pasiteisino. Buvo puikus važiavimas, o kiekviena šalis pateikė savų niuansų ir įdomybių, apie kuriuos ne tik kviečiu paskaityti, bet ir pasižiūrėti smagų video“, – sako K. Mieliauskas.
Jis primena, kad ekspedicijos „Europos vertikalė: bekelė“ maršrutas veda per 13 Europos šalių, nuo Graikijos sostinės Atėnų iki Norvegijoje esančio šiauriausio Europos taško Nordkapo. Šioje ekspedicijoje važiuojama išskirtinai neasfaltuotais keliais ir bekele, be to, kartu su žinomu keliautoju kiekviename etape važiuoja ir po vieną ar kelis motociklų entuziastus, kurie nori tiek išbandyti bekelę, tiek ja važinėja, tačiau siekia pasisemti daugiau patirties ir leistis į nuotykį.
Lietuviški smėlynai
Ekspedicijos maršrutas per Lietuvą driekėsi nuo Druskininkų, per Vilnių ir Ignaliną iki Visagino. Motociklininkas pasakoja, kad miškus tarp gimtojo miesto ir Vilniaus puikiai pažįsta dar nuo vaikystės: „Visi keliukai išvažinėti, turbūt todėl Dzūkijos miškai man patys gražiausi pasaulyje. Kvepiančios pušys, smėlis ir samanos – kas gali būti nuostabiau?“
K. Mieliauskas sako, kad Dzūkijos smėlynai yra žinomi ne tik lietuviams, bet ir „adventure“ tipo keliautojams iš užsienio. „Internete neretai skaitau, kad važiuojantys ne asfaltu link Vilniaus ar toliau link Latvijos, susiduria su smėliu ir iššūkio prasme šias vietas lygina su akmenuotais ruožais kalnuose. Nieko nuostabaus, nes jei, pavyzdžiui, ispanas gyvena kalnuose ir puikiai žino, kaip ten elgtis, čia jam būna netikėta“, – pabrėžia motociklininkas.
Jis paaiškina, kad didžiausias netikėtumas slypi smėlio klampume ir pasidžiaugia, kad nors važiavimas klampiu paviršiumi ir atima daug jėgų, griūti smėlyje yra žymiai minkščiau ir ne taip skausminga tiek technikai, tiek motociklininkams.
Keliautojas sako, kad visos kelionės metu žavėjo ne tik miškai, bet ir lietuviški kaimai bei juose gyvenantys draugiški žmonės. „Dvi dienas važiavome ramiai, neskubėdami. Visada pabrėžiu, kad vairuojant svarbiausia yra kultūra ir adekvatumas, pagarba aplinkai, kuria važiuojama. Tada atsiranda ir abipusė pagarba, ir draugiškas santykis“, – pabrėžia K. Mieliauskas.
Molingoji Latvija
Latvijoje maršrutas driekėsi pro Daugpilį ir Alūksnę iki Misso miestelio Estijoje. Jį motociklininkai taip pat nuvažiavo per dvi dienas. Tiesa, Latvijoje jų laukė kitokios važiavimo sąlygos nei Lietuvoje. „Tarp keliautojų neasfaltuotais keliais rytinė Latvija, kuria ir važiavome, garsėja purvu ir moliu. Galiu tik patvirtinti, kad molio, purvo, lietaus ir keliukus užgriuvusių medžių netrūko. Mūsų maršrutas buvo panašus į čiuožyklą, todėl padirbėti tikrai reikėjo, slydimų ir klimpimų irgi buvo“, – prisimena K. Mieliauskas.
Kaip keliautojas pasakojo praėjusiame etape, tokio tipo kelionėje maršrutas planuojamas namuose žemėlapyje, o bevažiuojant yra keičiamas, yra didelė tikimybė atsirasti keistose vietose. Latvijoje motociklininkams teko skintis kelią per apleistus žvyrkelius, nenaudojamus pusiau sulūžusius tiltukus, užpelkėjusius keliukus.
„Kviečiu pasižiūrėti video – pamatysite ne tik kaip klimpome Latvijos molynėje, bet ir brovėmės per Sosnovskio barščių giraitę. Turbūt visi žino, kad Sosnovskio barštis yra nuodingas – jo sultys, patekusios ant odos ir veikiamos saulės, gali sukelti stiprius nudegimus. Bet kadangi maršrutas atvedė iki tokios vietos, pasirinkimo neturėjome. Kita vertus, šalmas ir pilna motociklininko apranga mus patikimai apsaugojo“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Estijoje – motociklininkų „piligriminis“ kelias
Estijoje maršrutas driekėsi nuo Misso miestelio iki Narvos ežero, o tada pasuko Talino link, čia motociklininkai važiavo vienu iš TET maršrutų. K. Mieliauskas pasakoja, kad TET – tai motociklininkams skirtas daugiau nei 100 tūkst. km ilgio bekelės maršrutų tinklas, besidriekiantis per visą Europą – nuo atokiausių šiaurės kampelių iki pietinių pakrančių. Šį nemokamą ir nuolat atnaujinamą maršrutų tinklą savanoriškai kuria patys motociklininkai, siekdami parodyti gražiausius, kultūriškai turtingiausius ir kuo mažiau civilizacijos paliestus savo šalių kampelius.
„Kartais šiek tiek ironiškai sakau, kad TET „adventure“ tipo motociklininkams yra beveik kaip Santiago de Compostela kelias piligrimams. Tarp motociklininkų jis žinomas, yra susikūrusi bendruomenė, maršrutai įdomūs, galima tikrai mėgautis tokiomis kelionėmis. Be to, kaip piligriminiame kelyje siūlomos įvairios turizmo paslaugos, taip ir TET kai kuriose šalyse randasi tokių iniciatyvų.
Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių vietų, per kurias važiavome Estijoje – pono Pyto kiemas su šimtamečiu malūnu, per kurį veda TET maršrutas. Šis estas net yra pasistatęs informacinį ženklą, kad važiuotojai yra labai laukiami. Jis sako – užsukite, pasikalbėsime. Taip pat siūlo nakvynę, maistą ir techninę pagalbą, jei tokios reikėtų. Nuostabus pavyzdys, kaip galima galvoti apie „TET-ininkus“ ir iš to kurti paslaugas. Lietuvoje tam erdvės irgi yra“, – pasakoja K. Mieliauskas.
Motociklininkas sako, kad apkritai Baltijos regionas yra nuostabus tiek pradedančiajam, tiek jau važiuojančiam motociklu – didelis kelių pasirinkimas, skirtingas sudėtingumas, labai saugi aplinka.
„Šis etapas man suteikė daug džiaugsmo. Laisvės pojūtis nuostabus, daug vietos smalsumui ir penui smegenims. O jam pasibaigus, motociklus likome CFMOTO atstovybėje Taline įprastinei techninei apžiūrai ir paruošimui jau paskutiniam ekspedicijos etapui, kuris pasibaigs šiauriausiame Europos taške Nordkape. Tad dar kartą kviečiu žiūrėti ekspedicijos video, nuotraukas ir laukti paskutinių nuotykių“, – iki kito karto atsisveikina K. Mieliauskas.
