Sekite 15min Google
Ekspertai pabrėžia: šį skirtumą pirmiausia lemia ne vairuotojo lytis ir net ne pats amžius, o patirties stoka bei elgesys kelyje.
Tad klausimas, kas vairuoja geriau – vyrai ar moterys, nėra esminis. Kur kas svarbiau – kaip vairuotojas vertina riziką, savo gebėjimus ir elgiasi kelyje.
Kelių erelis gimsta dar prieš gaudamas teises
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė sako, kad vyrų ir moterų vairavimas statistiškai šiek tiek skiriasi, tačiau nė vienos lyties atstovai vien dėl to nėra geresni ar blogesni vairuotojai. Moterims vidutiniškai kiek sunkiau sekasi erdvinis suvokimas, tačiau jos paprastai vairuoja atsargiau. Vyrai erdvėje orientuojasi kiek geriau, tačiau dažniau linkę rizikuoti.
Moterų reakcijos laikas vidutiniškai yra šiek tiek ilgesnis, tačiau, pasak L. Šeibokaitės, reakcijos greitis kaip saugaus vairavimo veiksnys yra gerokai pervertinamas – vyrų ir moterų skirtumas tėra kelios milisekundės. Kasdieniame eisme daug svarbiau nepatekti į situaciją, kurioje tos milisekundės tampa lemiamos: iš anksto pastebėti pavojų, stebėti aplinką ir pasilikti pakankamai laiko bei erdvės sprendimui.
Vairavimo mokytojas Artūras Pakėnas pastebi dar vieną skirtumą: moterims mokantis vairuoti kartais sunkiau greitai atskirti kairę ir dešinę, tačiau L. Šeibokaitė primena kitą stereotipo pusę – didžiausi „kelių ereliai“ vis dar dažniau yra vyrai. Jaunus vyrus rizikuoti gali skatinti ir noras prieš draugus pademonstruoti greitį ar vairavimo gebėjimus.
Rizikingos nuostatos formuojasi dar iki pirmojo savarankiško važiavimo. Viename naujausių tyrimų L. Šeibokaitė su kolegomis dešimtokų klausė, kaip vairuoja jų tėvai ir kaip jie patys vertina kelių eismo taisykles. Paaiškėjo, kad taisyklių nesilaikančių tėvų vaikai ir patys linkę į jas žiūrėti laisviau.
„Jie dar nevairavo, bet mes jau galime numatyti, kuris bus rizikingas vairuotojas“, – diskusijų festivalyje „Būtent“ komentavo docentė. Berniukų nuostatos kol kas rizikingesnės nei mergaičių, nors skirtumas nėra didžiulis.
Viena sekundė – 13 metrų
Net ir puiki reakcija mažai gelbsti, jei vairuotojo dėmesys tuo metu nukrypęs kitur. Važiuojant 50 km / val. greičiu automobilis per vieną sekundę nuvažiuoja apie 13 metrų.
Taktinio motociklo valdymo treneris Rytis Rafaelis Mežonis pastebi, kad vairuodami neretai galvojame apie darbą, parduotuvę ar vaikus, nustatinėjame navigaciją, renkamės muziką ar žvilgtelime į telefoną. Jo patirtis rodo, kad visišką koncentraciją į kelią daugelis vairuotojų išlaiko vos 10–15 minučių.
Ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ Žalų departamento vadovas Mindaugas Balinskas patvirtina, kad draudimo žalose dėmesio praradimo pasekmės matomos nuolat. Anksčiau vairuotoją dažniau blaškydavo radijo reguliavimas ar skambutis, dabar viena ryškiausių problemų – naršymas telefone.
Kai geri įgūdžiai tampa spąstais
Atrodytų, kuo geresni vairavimo įgūdžiai, tuo saugesnis vairuotojas, tačiau čia slypi paradoksas: pasitikėjimas savo gebėjimais gali ne tik padėti išvengti avarijos, bet ir paskatinti rizikuoti.
A. Pakėnas pasakoja, kad saugaus vairavimo mokymuose taikomas įdomus principas – paskutinį pratimą parinkti tokį, kurio mokiniui nepavyktų atlikti. Tikslas paprastas: žmogus turi išvažiuoti suvokdamas, kad dar ne viską moka.
Dar iškalbingesnę istoriją pateikia R. R. Mežonis. Į jo treniruotę atvyko vyras, motociklu po Europą važinėjantis apie dešimt metų, tačiau beveik nenaudojantis priekinio stabdžio – taip jį kadaise išmokė instruktorius. Važiuodamas 50 km / val. greičiu jis sustoja per 22–23 metrus. Po maždaug 15 minučių treniruotės stabdymo kelias sutrumpėjo iki maždaug 12 metrų. Į mokymus vyrą užrašė žmona, todėl jai jau kitą dieną įteikė puokštę rožių.
A. Pakėnas pastebi, kad daliai moterų mokantis vairuoti sunkiau greitai atskirti kairę ir dešinę. Instruktoriai tai gerai žino, todėl nurodydami kryptį neretai ją dar parodo ranka. Kartais padeda ir kitas būdas: vietoj „į kairę“ ar „į dešinę“ sakyti „į mane“ arba „į tave“.
R. R. Mežonis pasakojo, kad po pandemijos apie 70 proc. jo motociklo valdymo mokymų dalyvių buvo moterys. Daugelis jų ateidavo iš anksto perspėdamos, kad „moteriai turbūt reikia aiškinti kitaip“, tačiau trenerio patirtis rodo ką kita. „Jeigu kalbame apie saugų vairavimą, tiek vyrai, tiek moterys vienodai gabūs“, – teigia jis.
Stereotipus koreguoja ir žalų statistika. M. Balinsko teigimu, susidūrus automobiliui ir motociklui, didžiąja dalimi kaltas būna automobilio vairuotojas. Pavasarį tokių įvykių padaugėja – po žiemos vairuotojams tenka iš naujo priprasti prie motociklų gatvėse.
Ar vien baudos gali pakeisti vairavimo kultūrą?
Vien baudos ar bauginančios avarijų istorijos saugesnės vairavimo kultūros nesukuria. L. Šeibokaitė aiškina, kad gąsdinimas veikia trumpai: žmogaus psichika negali nuolat gyventi tikėdamasi nelaimės, todėl ilgainiui vėl įsijungia mechanizmas „man viskas bus gerai“.
Taktinio motociklo valdymo treneris R. R. Mežonis, kurio patirtis apima ir keliuose motociklais patruliuojančių policijos pareigūnų rengimą, sako, kad vien kontrolės nepakanka – svarbus ir pats vairuotojo požiūris į taisykles. Gavęs baudą už greičio viršijimą žmogus neretai pirmiausia pagalvoja ne apie galimas savo elgesio pasekmes, o apie tai, kaip nepastebėjo greičio matuoklio. Pasak trenerio, toks mąstymas rodo, kad eismo saugumas vis dar pernelyg dažnai siejamas su bausmės išvengimu, o ne su asmenine atsakomybe.
Ekspertai daug reikšmės teikia nuolatiniam mokymuisi. A. Pakėnas atkreipia dėmesį į paradoksą: automobiliai, technologijos, eismo organizavimas ir taisyklės keičiasi, tačiau vairuotojo pažymėjimą dauguma žmonių gauna vieną kartą visam gyvenimui.
„Ar norėtumėte gydytis pas gydytoją, kuris universitetą baigė prieš 50 metų ir nuo tada nebuvo nė vienuose kvalifikacijos kursuose?“ – svarstė vairavimo mokytojas.
