Sekite 15min Google
Nuo „silkių“ ir „golfukų“ iki milijoninių automobilių
O juk dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje gyvenimas virė ne prekybos salonuose, o Vilniaus Gariūnų, Kauno ar Marijampolės automobilių turgavietėse, į kurias „prekės“ iš antrų rankų būdavo gabenamos iš Vokietijos per Lenkiją, nuolat rizikuojant būti apiplėštiems pakelės banditų.
Tarp vairuotojų madas diktavo ne prabanga, greitis ir galia, o praktiškumas. Ypač populiarūs buvo „Audi 100“, „Audi 80“ bei vokiečių „liaudies automobilis“ „Volkswagen Golf“, kurie ką tik iš sovietų bloko išsilaisvinusius lietuvius sužavėjo savo kokybišku surinkimu ir ilgaamžiškumu. Vienu metu akys tiesiog raibo nuo įvairiaspalvių „silkių“, „bulkų“ bei „golfukų“.
Jaunuoliai, kurių kišenėse vėjai nešvilpavo, galėdavo sau leisti rimtesnius „raumenis“ – „Opel Calibra“, „Audi Quattro“, „Volkswagen Scirocco“ ar „BMW M3 E30“. Tais laikais apie žmogaus amžių ir socialinį statusą galėdavai spręsti pagal tai, koks automobilis stovi kieme: „Opel Calibra“ savininkas – nerūpestingas, ką tik teises išsilaikęs jaunuolis; „Audi 100“ – vidutines pajamas uždirbantis šeimos žmogus.
Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, valstybės registro duomenys liudija apie sunkiai suvokiamą evoliuciją. Kol viename garaže entuziastai valo dulkes nuo šimtamečio tarpukario technikos šedevro, kitame Lietuvos kampelyje po devyniais užraktais miega kelis milijonus kainuojantis, keturženklį arklio jėgų skaičių turintis hiperautomobilis.
Tad kaip nuo pavojingų pardavėjų kelionių Lenkijos pakelėmis užaugome iki milijoninių investicijų ant ratų?
Šimtametis „Cadillac“: kaip išsaugomas seniausias Lietuvos automobilis
Oficialūs „Regitros“ duomenys atskleidžia intriguojantį faktą: seniausio šalyje registruoto automobilio titulas šiuo metu priklauso 1923 m. gamybos „Cadillac“. Šiam automobiliui – jau daugiau nei šimtas metų ir šiandien jis teisėtai pasipuošęs lietuviškais valstybiniais numeriais.
Tačiau išlaikyti šį šimtametį senolį – didelis iššūkis. Kaip teigia asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis, paprasti autoservisai istorinio transporto gerbėjams nėra priimtini.
„Mūsų atveju jis turi ne tik judėti, bet ir išlaikyti „istorinę tiesą“, tai yra, būti suremontuotas naudojant kuo originalesnes dalis bei medžiagas“, – pabrėžia pašnekovas.
Įdomu tai, kad detalių medžioklė šimtamečiams automobiliams primena detektyvą. Autentiškos dalys ieškomos su žiburiu. Tiesa, R.Kardelis pažymi, kad su amerikietiška klasika situacija kiek lengvesnė – JAV autopramonė dar šiandien gamina daug istoriniam transportui reikalingų detalių, nuo paprasčiausių varžtų iki sudėtingų variklio agregatų.
„Čia reikia turėti tik lėšų, o visa kita – laikas ir kantrybė“, – teigia jis.
Jeigu 2016 metais šalyje tebuvo įregistruota vos 212 transporto priemonių su istorine „H“ raide žymimais numeriais, tai šiandien bendras jų skaičius šalyje jau pasiekė 3 517 vienetų. Kasmetinis istorinių automobilių bangavimas – pavyzdžiui, 2020 m. įregistruotas net 551, o 2025 m. – 423 automobiliai – rodo stabiliai augančią pagarbą technikos istorijai ir jos išsaugojimui.
R. Kardelis išskiria dvi pagrindines vertinimo kryptis Lietuvos rinkoje – pasaulinę ir emocinę. Pasaulio aukcionuose vertybe išlieka vokiški „Porsche“, „Mercedes-Benz“ ar „BMW“ modeliai, kurie traktuojami kaip saugi investicija. Tačiau Lietuvoje egzistuoja ir unikalus sovietinės technikos fenomenas, kur nostalgija aršiai konkuruoja su objektyviąja verte.
„Sovietinė technika tarptautinėje rinkoje neturi didelės inžinerinės ar istorinės vertės, kadangi didžioji dalis šių automobilių buvo Vakarų sprendimų kopijos. Tačiau Lietuvoje ši technika vertinama pagal emocinę atmintį. Nostalgija yra brangus malonumas“, – aiškina asociacijos vadovas.
„Garažų radinių“ (angl. barn finds) Lietuvoje neabejotinai senka. Tačiau entuziastų manymu, atokiuose kaimų kluonuose ar pramoniniuose angaruose vis dar gali slėptis keli šimtai seniai išregistruotų ir pamirštų transporto priemonių.
Lietuvos kolekcininkai vis dar išgyvena transformacijos etapą. Okupacijos laikotarpis buvo Lietuvą atbloškęs daugelį metų atgal, kartu sužalodamas ir transporto istorijos suvokimą. Nors vokiškų, amerikietiškų ar kanadietiškų restauravimo gildijų lygio dar nepasiekėme, judėjimas vyksta teisinga linkme.
„Lietuviai jau peržengė paprasto „remonto“ ribą ir vis dažniau siekia 100 procentų autentiškumo. Tai, kad kasmet Lietuvoje atsidaro po naują transporto muziejų, rodo, jog mums tai svarbu“, – apibendrina „Retromobile“ vadovas.
Kai automobilis kainuoja milijonus: kuo ypatingas „Bugatti Chiron Super Sport“
Jei seniausio Lietuvos automobilio atveju emocinę svarbą diktuoja laikas, kitoje valstybinio registro pusėje esantis brangiausias šalyje automobilis – „Bugatti Chiron Super Sport“ – byloja visai ką kita. Čia susiduria protu sunkiai suvokiami skaičiai ir inžinerinė mistika. Kas apskritai paverčia transporto priemonę trimis, penkiais ar dešimtimi milijonų eurų vertinamu daiktu?
Žinomas automobilių žurnalistas ir ekspertas Vitoldas Milius pabrėžia, kad automobilio vertė kinta per jo paties gyvenimo istoriją, unikalumą bei gamintojo vardą.
„Kaip ir su kiekvienu daiktu – pavyzdžiui, paveikslais – taip ir su automobiliais: kuo retesnis, tuo vertingesnis“, – aiškina V.Milius.
„Pirmosios kartos, šiandien idealiai sutvarkytas „Volkswagen Golf“, rinkoje kainuoja apytiksliai 10 tūkstančių eurų. Tačiau riboto leidimo, legendinis pirmasis „Golf Pirelli Edition“ – jau 60 tūkstančių eurų“, – teigia jis.
Šis dėsnis dar stipriau suveikia sportinių automobilių ikonos, pavyzdžiui, „Lancia Delta“ ir jos kultinės, raliams ruoštos versijos „Integrale“ dvikovoje. Kai gamyklos išleidžia Limited edition (riboto tiražo) seriją, tokie modeliai gaminami pagal specialų užsakymą ir jų vertė kyla iškart, jiems dar nenuvažiavus nė kilometro.
„Tik kai automobilis nurieda ant asfalto ir pradeda važiuoti, jo vertė iškart krenta“, – pabrėžia V.Milius. Kuo ilgiau daiktas išlaikomas visiškai nepaliestas, su simboline gamykline rida, tuo ilgesnis amžius jam garantuojamas ir tuo labiau auginama jo vertė ateities aukcionuose.
Tokių automobilių išlaikymas bei priežiūra neturi nieko bendro su standartine Lietuvos serviso sąvoka. V.Milius pasakoja, kad lankydamasis elitinėse „Ferrari“ ir „Lamborghini“ gamyklose Italijoje savo akimis matė, kaip vyksta specializuotas automobilių vertinimas. Jei tokiam unikaliam modeliui prireikia remonto ar specifinės detalės, savininkai nesikreipia į vietinius tiekėjus – viskas vyksta per uždarus kanalus. Senam retro automobiliui arba vienetiniam hiperautomobiliui detalės gaminamos tiesiog rankomis arba liejamos iš naujo gamykloje, pagal originalius, dešimtmečių senumo brėžinius.
Tūkstantis arklių po kapotu – bet Lietuvoje jų išleisti nėra kur
O kur galima pasikinkyti tūkstančius arklių ir išmėginti jų galią? V.Milius patvirtina, kad nei Lietuvoje, nei kaimyninėje Latvijoje, Estijoje ar Lenkijoje nėra trasų, kurios atitiktų tokio kalibro hiperautomobilių kategoriją ir saugumo reikalavimus.
Legendinis „Nemuno žiedas“ Kačerginėje, suprojektuotas dar sovietmečiu, yra prastos būklės bei neatitinka reikalavimų. Norint, kad šis variklis iš tiesų „įkvėptų“ oro, savininkui automobilį tenka transportuoti į specialias Formulės-1 lygio trasas Vidurio Europoje – arčiausiai esančias „Slovakia Ring“ Slovakijoje arba „Hungaroring“ Vengrijoje.
Paprašius apibūdinti tokio tipo automobilių standartinį pirkėją, V.Milius įvardijo paprastai: tai didelę aistrą automobiliams jaučiantys turtingi žmonės.
„Jie tiesiog automobilių mylėtojai, galintys nusipirkti prabangią vilą Prancūzijoje, bet vietoj to pasirenka retą automobilį“, – pirkėjų psichologiją šiltai apibūdina V.Milius. Nors rinkoje žinoma apie perpardavimo sandorius, didžioji dalis pirkėjų tiesiog turi pakankamą kapitalą įgyvendinti savo vaikystės svajones.
Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai vakarietiškas, iš Vokietijos per pavojingus Lenkijos kelius parvarytas automobilis buvo vienintelis ir sunkiai pasiekiamas gerovės įrodymas, Lietuva nuėjo stulbinantį kelią.
Lietuvoje automobilis virto ne vien transporto priemone, bet ir investicija, statuso simboliu ir net kultūriniu paveldu. Mūsų šalis pasiekė tašką, kuomet jos erdvėje sugyvena du nuostabūs kraštutinumai: išskirtinė pagarba praeičiai, restauruojant ir saugant šimtametį, tarpukario laikotarpio automobilį, bei drąsus šiuolaikinės prabangos demonstravimas, šalies gatvėse pristatant naujausius pasaulinio lygio hiperautomobilius.
