Automobilių rinkoje šiandien dominuoja trijų-keturių tipų žaidėjai: klasikiniai vidaus degimo varikliai, gryni elektromobiliai, įkraunami hibridai ir hibridai. Nors hibridinė pavara dažnai pristatoma kaip idealus tiltas tarp praeities ir ateities, realūs skaičiai rodo, kad šis pasirinkimas reikalauja itin kruopštaus matematinio įvertinimo.
Ar hibridas tikrai padeda sutaupyti, o gal tai tik būdas gamintojams apeiti griežtėjančius ekologinius reikalavimus?
Didžiausių pasaulio koncernų vadovai, pavyzdžiui, „Toyota“ guru Akio Toyoda prognozuoja, kad gryni elektromobiliai užims ne daugiau kaip 30 proc. rinkos. Likusi dalis teks hibridams ir vandeniliu varomoms transporto priemonėms.
Tačiau pirkėjui svarbiausia ne globali strategija, o asmeninė piniginė.
Hibridų specifika: ne visi jie vienodi
Vartotojai dažnai painiojasi tarp gausybės santrumpų, tačiau fundamentaliai hibridai skirstomi į kelias pagrindines grupes:
„e-power“ hibridai su VDV generatorium
Vidaus degimo variklis (VDV) čia neturi mechaninio ryšio su ratais – jis veikia tik kaip generatorius, kraunantis bateriją. Nors mieste tai patogu, važiuojant greitkeliu prarandama apie 20 proc. naudingumo koeficiento dėl energijos konvertavimo nuostolių. Populiariausi Lietuvoje – „Nissan“ Qashqai ir X-Trail.
Švelnieji arba mikrohibridai („mild hybrid“)
Tai paprasčiausia sistema, kurioje elektros variklis tik padeda užvesti automobilį ar palaikyti multimedijos veikimą sustojus. Degalų sutaupoma vos keli procentai. Toks automobilis turi vidaus degimo variklį, labai nedidelę ličio jonų bateriją ir VDV padedantį starterį-generatorių.
Tiesa, naujos kartos švelnieji hibridai (pavyzdžiui, „Audi Q5“) gali nuvažiuoti ir gerokai didesnius atstumus miesto spūstyse.
Tradiciniai hibridai
Geriausias pavyzdys – „Toyota“ išpopuliarinta sistema, leidžianti varikliui visada dirbti optimaliais sūkiais. Gamintojų teigimu, net nekraunant baterijos iš tinklo, galima sutaupyti iki 50 proc. degalų.
Įkraunami hibridai („plug-in“)
Labai populiarėjantis segmentas. Automobilis turi ir vidaus degimo variklį, ir elektros. Dažniausiai automobilio sistema siūlo važiuoti vien elektra. kai ji baigiasi, įsijungia VDV. Šiuolaikiniai „plug-in“ gali viena įkrova nuvažiuoti iki 200 km. Senesnės kartos – iki 50 km.
Ekonominis paradoksas: 50 eurų per metus?
Solidžiam pirkėjui skaičiai kalba garsiau už rinkodarą. Palyginus du panašius modelius – tarkime, hibridinį „Toyota Prius“ ir benzininę „Toyota Corolla“ – išryškėja įdomi tendencija.
Pirkimo kaina: hibridinis modelis paprastai yra apie 20 proc. brangesnis (vidutiniškai 5 000 eurų skirtumas).
Degalų sąnaudos. Jei nuvažiuojate apie 20 000 km per metus, hibridas sutaupys apie 450 Eur vertės degalų.
Likvidumas: Hibridai nuvertėja panašiai kaip VDV automobiliai (apie 40 proc. per 5 metus), skirtingai nei elektromobiliai, kurių kaina krenta sparčiau dėl baimės, kad nusidėvės baterija
Galutinis rezultatas
Įvertinus didesnę pradinę kainą ir didesnį praradimų sumą parduodant automobilį po kelerių metų, realus sutaupymas gali siekti vos 50 Eur per metus.
Tad kyla klausimas: ar verta investuoti į sudėtingesnę sistemą dėl tokios simbolinės grąžos?
Krovimo stotelė – sėkmės raktas
Vienintelis scenarijus, kai hibridas tampa neginčijamu lyderiu, yra iš tinklo įkraunami (Plug-in) modeliai ir prieiga prie nuosavos rozetės su naktiniu tarifu arba dar geriau – biržos kaina.
Viešosios krovimo stotelės savo kaina dažnai prilygsta važiavimui degalais, todėl ekonominė logika išnyksta. Taksi vairuotojams, nuvažiuojantiems po 100 000 km per metus, ši technologija atsiperka su kaupu, tačiau vidutiniam vairuotojui nauda lieka miglota.
Reziumė: pasirinkimas kiekvienam – pagal poreikį
Hibridai nėra universalus sprendimas. Tai specifinė technika, reikalaujanti specifinio vartotojo elgesio.
Prieš perkant hibridą, būtina įvertinti savo važiavimo režimą: jei didžiąją laiko dalį leidžiate greitkeliuose, modernus dyzelinis variklis vis dar gali būti ekonomiškesnis ir paprastesnis variantas.
Hibridai ateina į rinką ne tik dėl mūsų noro taupyti, bet ir todėl, kad gamintojai privalo juos gaminti, siekdami išvengti baudų už emisijas. Vartotojui lieka užduotis – būti budriam ir nesitikėti ekonominio stebuklo ten, kur jį suvalgo pradinė investicija.
