Sekite 15min Google
Pervertiname tai, ką jau turime
Elgsenos ekonomika jau prieš kelis dešimtmečius parodė, kad tokios klaidos – ne charakterio ydos, o žmogaus mąstymui būdingos ypatybės. Pirmoji iš jų – nuosavybės efektas (angl. endowment effect), t. y. polinkis pervertinti daiktus vien todėl, kad jie mums priklauso.
Klasikiniame Danielio Kahnemano, Jacko Knetscho ir Richardo Thalerio eksperimente studentai, dovanų gavę paprastą puodelį, už jį prašė maždaug dvigubai daugiau, nei už tokį patį puodelį buvo pasirengę mokėti pirkėjai. Daiktas nepasikeitė – pasikeitė tik nuosavybės jausmas. Du iš trijų autorių vėliau tapo Nobelio ekonomikos premijos laureatais.
Investicijose šį efektą matau nuolat: investuotojas nenori parduoti akcijos ar fondo, kurį savo portfelyje turi jau daugelį metų, nors šiandien, turėdamas laisvų pinigų, tos pačios investicijos nebepirktų. Ji vertinama nebe vien pagal būsimą grąžą, riziką ar alternatyvas – papildomą vertę jai suteikia vien tai, kad ji jau yra „mano“.
Geras būdas tai pasitikrinti – užduoti sau paprastą klausimą: jeigu šiandien vietoje šios investicijos turėčiau grynuosius pinigus, ar ją vėl pirkčiau? Jei atsakymas „ne“, verta pagalvoti, kodėl ją vis dar laikau.
Su automobiliais – lygiai tas pats. Pažįstamas, jau turimas automobilis mums dažnai atrodo vertingesnis vien todėl, kad jis mūsų. O parduodami savąjį neretai tikimės gauti daugiau, nei rinka pasirengusi mokėti. Čia galima užduoti tą patį klausimą: jeigu šiandien šio automobilio neturėčiau, ar už jo dabartinę rinkos kainą jį pirkčiau?
Vien nuosavybės faktas gali sukurti vertės jausmą, kurio skaičiai nebūtinai patvirtina.
Praradimo baimė gali nusverti tikrąją naudą
Antroji klaida – praradimo baimė (angl. loss aversion). Danielio Kahnemano ir Amoso Tverskio darbai išpopuliarino išvadą, kad praradimai žmonėms dažnai sveria daugiau nei tokio pat dydžio laimėjimai; kai kuriuose klasikiniuose vertinimuose – maždaug du kartus, nors šio efekto stiprumas priklauso nuo žmogaus ir situacijos. Būtent todėl vienas įsivaizduojamas nepatogus sustojimas prie įkrovimo stotelės gali atrodyti reikšmingesnis už galimą energijos sąnaudų sumažėjimą, kurio dydį lemia metinė rida, automobilio efektyvumas, įkrovimo būdas ir degalų bei elektros kainos.
Techninių priežasčių tokiai baimei sparčiai mažėja. Geras pavyzdys – 2025 m. debiutavęs „Kia EV4“ hečbekas, kuris su 81,4 kWh talpos baterija pagal WLTP ciklą viena įkrova gali įveikti iki 625 km, o tinkamoje 350 kW galios nuolatinės srovės įkrovimo stotelėje jo baterija nuo 10 iki 80 proc. įkraunama maždaug per 31 minutę. Argumentą „man reikia nuvažiuoti toli“ daugeliu atvejų jau galima vertinti ne kaip absoliučią kliūtį, o kaip konkretų kelionės planavimo klausimą.
Bent jau tarp žmonių, su kuriais man tenka kalbėtis, apie nuvažiuojamo atstumo baimę dažniau užsimena tie, kurie elektromobilio dar neturi. Tai asmeninis pastebėjimas, o ne visiems vairuotojams galiojanti taisyklė. Investuotojų elgsenoje panaši asimetrija siejama su dispozicijos efektu: investuotojai kartais per anksti parduoda pabrangusias pozicijas ir per ilgai laiko atpigusias. Praradimo baimė gali būti viena iš šio reiškinio priežasčių, tačiau ne vienintelė. Automobilių rinkoje panašus atsargumas gali atidėti sprendimą net tada, kai konkretaus vairuotojo skaičiavimai rodo elektromobilio naudą.
Nuo retų, bet skaudžių įvykių apsidrausti mokame – tam perkame draudimą. O šiuo atveju kartais pasielgiame priešingai: dėl mažai tikėtino nepatogumo galime atsisakyti progos sutaupyti, nors sutaupoma suma kiekvienam vairuotojui priklauso nuo ridos, įkrovimo sąlygų ir energijos kainų. Analitiko akimis, toks pasirinkimas gali reikšti, kad rizika valdoma atvirkščiai. Racionalu būtų tokiam retam scenarijui pasirengti, o jei skaičiavimai rodo, kad kasdien galima sutaupyti, tuos pinigus leisti dirbti.
Mentalinė apskaita gali paslėpti degalų išlaidas
Trečioji mąstymo ypatybė – mentalinė apskaita (angl. mental accounting), Richardo Thalerio aprašytas polinkis pinigus mintyse skirstyti į atskiras, tarpusavyje nesusijusias sąskaitas. Ji gali padėti planuoti biudžetą ir kontroliuoti išlaidas, tačiau kai kuriais atvejais iškreipia jų palyginimą. Už degalus dažnai mokame mažomis, reguliariomis sumomis, o namuose įkraunamo elektromobilio elektros išlaidos gali sugulti į vieną aiškiai matomą mėnesio sąskaitą. Todėl bendrų sąnaudų požiūriu pigesnis variantas paradoksaliai gali atrodyti brangesnis.
Panašiai galime elgtis ir su kitomis išlaidomis: kasdienis smulkus pirkinys biudžete gali likti nepastebėtas, o kartą per metus atkeliaujanti sąskaita – sukelti ilgas diskusijas, nors bendra suma gali būti mažesnė. Būtent todėl vienkartinė metinė įmoka gali erzinti labiau nei smulkūs kasdieniai mokėjimai, net kai jų bendra suma ilgainiui tampa didesnė. Vertinimą gali iškreipti ne pati kaina, o mokėjimo matomumas ir dažnis.
Savo patirtį galiu iliustruoti paprastu palyginimu: nuvažiuoti šimtą kilometrų elektromobiliu man kainuoja apie 2 eurus, nes elektrą gaminu pats saulės elektrinėje ir naudoju energijos kaupiklį, o panašaus dydžio benzininiu automobiliu nuvažiuoti tokį patį atstumą kainuotų maždaug 12 eurų. Skirtumas gali dar labiau išaugti įkraunant automobilį naktį, jei pasirinktas kelių laiko zonų arba dinaminis elektros energijos tiekimo planas ir tuo metu tarifas yra mažesnis. Jei per metus nuvažiuojama apie 30 tūkst. km, pagal šias apytiksles sąnaudas skirtumas siektų apie 3 tūkst. eurų.
Bėda ta, kad tokias sumas dažnai lyginame netiesiogiai. Viena matoma sąskaita stoja prieš dešimtis mažiau pastebimų mokėjimų – tokioje dvikovoje logika gali pralaimėti dar neprasidėjus skaičiavimui.
Automobilio auditas pagal portfelio taisykles
Tokioms klaidoms siūlau paprastą praktinį pratimą – sprendimą išskaidyti taip, kaip vertinamas investicijų portfelis. Popieriuje verta surašyti visas abiejų scenarijų dedamąsias: energiją, techninę priežiūrą, draudimą, numatomą nuvertėjimą. Vertinant kiekvieną abejonę verta pasitikrinti, ar jos nesustiprina kuri nors mąstymo ypatybė. Pavyzdžiui, mintį „gaila atiduoti savąjį už tokią kainą“ gali stiprinti nuosavybės efektas; nerimą, kad artimiausia stotelė yra per toli, – praradimo baimė; o argumentą „elektra irgi kainuoja“, jei neįvertinamos bendros abiejų automobilių sąnaudos, – mentalinė apskaita.
Į skaičiuoklę verta įtraukti ir mažiau akivaizdžias eilutes. Elektromobilio jėgos pavara paprastesnė, joje gerokai mažiau judančių dalių, todėl jo techninė priežiūra dažniausiai kainuoja mažiau nei automobilio su vidaus degimo varikliu. Nebereikia keisti variklio alyvos ar remontuoti sankabos, o dėl rekuperacijos, t. y. stabdymo energijos grąžinimo, lėčiau dyla ir stabdžiai. Vis dėlto elektromobiliui vis tiek reikia prižiūrėti padangas, važiuoklę, stabdžius ir aušinimo sistemą. Sutaupoma ir laiko, kurio nebereikia skirti sustojimams degalinėse, jei automobilį galima įkrauti namuose ar darbovietėje.
Skaičiuoklė vietoj emocijų
Kaip pavyzdį siūlau įvertinti dabartinę „Kia“ elektromobilių gamą, kurioje yra įvairaus dydžio ir skirtingus poreikius atitinkančių modelių. Nuogąstavimus dėl nuvažiuojamo atstumo mažina jau minėtas „Kia EV4“ pavyzdys, o abejones dėl patikimumo – standartinė 7 metų arba 150 000 km gamintojo garantija, viena iš ilgesnių rinkoje.
Į lentelę verta įtraukti ir kainą: 81,4 kWh bateriją turinčios ir pagal WLTP iki 625 km nuvažiuojančios „Kia EV4“ versijos kaina prasideda nuo 46 190 eurų. Gama apima modelius nuo kompaktiškų miesto elektromobilių iki septynviečio flagmano „Kia EV9“. Kai pasirinkimas toks platus, sprendimą lemia nebe abejonės dėl technologijos brandos, o paprasčiausia asmeninė aritmetika.
Palyginkime panašų deklaruojamą nuvažiuojamą atstumą siūlančius modelius. Bazinis „Audi A6 Sportback e-tron“ pagal WLTP viena įkrova gali nuvažiuoti iki 632 km, o Lietuvoje jo kaina prasideda nuo 59 900 eurų. Septyniais kilometrais pagal WLTP mažiau nuvažiuojanti 81,4 kWh „Kia EV4“ versija kainuoja ketvirtadaliu mažiau – nuo 46 190 eurų. Tad didelis nuvažiuojamas atstumas prieinamas ne tik prabangių modelių pirkėjams, bet ir besirenkantiems įprastą elektromobilį. Todėl visada rekomenduoju neapsiriboti vienu patraukliai atrodančiu modeliu: verta išbandyti bent kelis ir juos palyginti.
Toks auditas neįpareigoja rinktis elektromobilio – jis tik atskiria emocijas nuo faktų. Jei skaičiai jūsų atveju vis tiek palankesni benzininiam automobiliui, puiku: sprendimas bent jau pagrįstas. Bankininkystė išmokė mane vienos taisyklės – emocijoms galima leisti kalbėti, bet balsuoti turi skaičiai. Kai mąstymo spąstai įvardyti, o abu scenarijai sugulę į lentelę, dvejonių dėl elektromobilio lieka gerokai mažiau, nei atrodė iš pradžių.
