Apie prastėjančią dalies Lietuvos tiltų būklę kalbama jau ne vienerius metus, tačiau skaičiai patvirtina liūdną realybę – per beveik dešimtmetį prastos kokybės tiltų padvigubėjo, o jų priežiūra ir remontas reikalauja vis didesnių valstybės finansinių išteklių. Ekspertai pabrėžia, kad nesprendžiant sisteminių problemų ir neinvestuojant į dar patenkinamos būklės kelių infrastruktūros priežiūrą, ateityje padėtis gali tapti kritinė.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 1,5 tūkst. valstybinės reikšmės tiltų ir viadukų, o kartu su savivaldybių infrastruktūra šis skaičius yra dar didesnis. „Vilnius Tech“ universiteto Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros profesorius dr. Darius Bačinskas jų bendrą būklę vertina prastai – blogos būklės tiltų skaičius per septynerius metus išaugo net 2,2 karto iki 140 tiltų, o tai gali atspindėti nerimą keliančias tendencijas.
„Nors šiuos rezultatus iš dalies lėmė ir po įvykusių incidentų sugriežtėjęs defektų vertinimas, tiltų būklės kaita per pastarąjį dešimtmetį tikrai įgavo didesnį pagreitį. Būtina imtis spartesnių strateginių priemonių tiltų saugai užtikrinti, nes, to nepadarius, ilgainiui situacija gali virsti sunkiai kontroliuojama“, – teigia prof. dr. D. Bačinskas.
Ragina nelaukti, kol tiltus reikės griauti
„Via Lietuva“ duomenimis, šiais metais visoje šalyje planuojama sutvarkyti 25 blogos būklės tiltus. Nepaisant to, metų pabaigoje tokių statinių vis dar bus daugiau nei 100, o bendra situacija gali negerėti, jei nebus užtikrintas nuoseklus dėmesys geros būklės tiltų priežiūrai.
Prof. D. Bačinsko vertinimu, pastaraisiais metais didėjantis kritinės būklės tiltų skaičius gali rodyti ir esamos sistemos neefektyvumą, kai į kritines situacijas reaguojama per vėlai, o tiltus tenka griauti bei statyti iš naujo.
Kita problema – daug metų tiltų priežiūra buvo savotiškoje stagnacijoje, dėl ko jų tvarkymui šiandien reikalingi nemaži finansiniai ištekliai. Pasak mokslininko, siekiant, kad tai netaptų dar didesniu iššūkiu, valstybei labai svarbu suformuoti ilgalaikį strateginį požiūrį į tiltų tinkamos techninės būklės palaikymą.
„Neturi būti koncentruojamasi tik į blogos būklės tiltus. Dalis žmogiškųjų ir finansinių išteklių visuomet turi būti skiriama ir likusiems 90 proc. automobilių tiltų, nes be reikiamų ir savalaikių injekcijų jų būklė ilgainiui taip pat gali tapti kritine. Kitaip tariant, taip ir liksime uždarame besisukančiame rate be galimybės jį sustabdyti“, – įsitikinęs prof. D. Bačinskas.
Nors finansinių išteklių problema kamuoja ne tik Lietuvą, kaip sako profesorius, jų paskirstymas kiekvienam tiltui turi būti toks, kad visame statinio gyvavimo etape – nuo pastatymo iki nugriovimo – su eksploatacija ir priežiūra susijusios išlaidos būtų minimalios, o tiltų būklė netaptų kritine.
„Tai sudėtingas uždavinys, reikalaujantis atitinkamų ekonominių ir vadybinių kompetencijų, tačiau ateityje, neinant šiuo keliu, finansinių išteklių trūkumo neišvengsime. Pasaulinėje praktikoje naudojamos modernios duomenų, skaitmeninių dvynių analizės ir galimų rizikų modeliavimo sistemos, leidžiančios pereiti prie pažangesnio, prognozėmis grįsto tiltų eksploatacijos valdymo. Lietuvoje tokių priežiūros sistemų integracija taps neišvengiama“, – pažymi mokslininkas.
Kur nukreipsime finansavimą?
Seimas neseniai priėmė Kelių įstatymo pataisas, kurios leis valstybinės reikšmės kelius modernizuoti viešosios ir privačiosios partnerystės (PPP) pagrindu, kai valstybinės reikšmės keliai ar jų dalys galės būti patikėjimo teise perduoti privačiam subjektui laikinai valdyti ir naudoti, kol bus atnaujinta kelių infrastruktūra.
Skaičiuojama, kad vien PPP būdu galėtų būti įgyvendinta projektų už daugiau nei 3 mlrd. eurų, prioritetą skiriant avarinės būklės tiltams ir viadukams. Vis dėlto asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Šarūnas Frolenko mano, kad valstybei ilguoju laikotarpiu tai gali sukelti didelę finansinę naštą, dėl ko kyla grėsmė, kad nuolatinei tiltų priežiūrai bus skiriama dar mažiau dėmesio.
„Didžiausia rizika kiltų, jei per artimiausius metus prisiimtume daug tokių projektų, bet neišspręstume bendro kelių finansavimo klausimo. Tokiu atveju vėliau gali nebelikti lėšų net einamiesiems darbams padengti, nes didžioji biudžeto dalis būtų skirta ankstesnių įsipareigojimų aptarnavimui. Bendra tiltų ir kelių būklė toliau blogėtų, o jų būsimas remontas valstybei vis brangtų“, – teigia Š. Frolenko.
Pagal Vyriausybės patvirtintą Kelių priežiūros ir plėtros programos (KPPP) finansavimo lėšų panaudojimo 2026–2028 m. sąmatą šiemet kelių infrastruktūrai skiriama 436,4 mln. eurų. Tai apie 14 proc. mažiau nei buvo panaudota, pavyzdžiui, dar 2021 m. (509 mln. eurų).
Anot Š. Frolenko, tiek tiltų, tiek kelių tinkama ir savalaikė priežiūra, savalaikis būklės palaikymas kainuoja žymiai mažiau nei avarinis remontas, todėl pirmiausia turėtų pasikeisti bendras požiūris į kelių infrastruktūros finansavimą bei valdymą, prioritetą teikiant būklės palaikymui, o ne pavėluotam problemų sprendimui.
„Problema, kad į kelius ir kitą infrastruktūra vis dar dažnai žiūrime kaip į išlaidas, o ne investiciją. Skaičiuojame kiek išleidžiame keliui, o ne kiek grąžos ir naudos jis sukuria“, – aiškina Š.Frolenko.
