Su Mindaugu Tamošaičiu, jo žmona Ilona ir žmonos seserimi Laima Grigaitiene susitinkame jų nedidukėje parduotuvėlėje, veikiančioje viename iš Kauno senamiesčio kiemų. Akys mirga nuo įvairių margaspalvių audinių, jų raštų.
Nuobodžiauti užsukusiems klientams neleidžia ir tarp prekių bei šeimininkų darbo stalo besisukanti šunytė Uma.
Tie, kam teko susidurti su tautiniu kostiumu, žino „Rūtą žaliąją“, nes siuvančių tautinius lietuviškus drabužius didesniais kiekiais – nedaug. O kitų tokių, kurie dar ir pamokytų aiškiais filmukais, kaip tinkamai tą tautinį kostiumą užsivilkti ir dėvėti – vienetai.
Oficialiai verslas priklauso Mindaugo mamai Danutei Tamošaitienei, kuri šios veiklos ėmėsi prieš 16 metų. Šiuo metu, kaip tikina Ilona, anyta jau yra išėjusi į užtarnautą pensiją, bet prie šeimos biznio vis dar prisideda juostų pynimu bei skarų kutavimu.
„Štai, sėskit į vyrų sostą“, – šmaikščiai man pasiūlė Laima.
Tas sostas – tai patogi kėdė, į kurią dažniausiai kresteli savo damas parduotuvėn atlydėję vyriškiai. Laima visuomet juos stengiasi įtraukti į kostiumo rinkimo moteriai procesą.
„Būna, kad ateina kostiumą išsirinkti ir pora: vyras renkasi sau, moteris – sau“, – patikino Laima.
Kadangi savo jubiliejų vasarą sutikau dėvėdama tautinį kostiumą, kartu peržiūrėjome šventines mano nuotraukas.
„Trūksta jums raudonos skaros, gražiai atrodytų. Jos labai smagios. Nebobutina“, – pasiūlė Laima.
Dėl skarų dėvėjimo šiais laikais daugiausiai ir išsiskiria merginų nuomonės, bet apie tai – vėliau.
Susėdę prie arbatos puodelių su trijule pasikalbėjome apie tai, kaip turėtų atrodyti tikrasis tautinis kostiumas, apie jo populiarumą šiandien, iš kur atkeliauja vilna, kodėl lietuviškas tautinis kostiumas toks populiarus Skandinavijoje ir kam jį įsigijo viena puikiai lietuviškai kalbanti kinė?
– Ką tik išlydėjote užsakovę, gyvenančią Norvegijoje. Dažnai sulaukiate pirkėjų iš Skandinavijos?
Laima: Spalį atvyksta, išsirenka ir būna ramūs, kad pavasarį gaus kostiumus. Gegužės 17 dieną Norvegijoje švenčiama Konstitucijos diena – tai svarbiausia šalies nacionalinė šventė. Taip pat svarbi konfirmacija – sutvirtinimas, kai vaikui sukanka 15 metų. Kostiumą pradedame komplektuoti ir siūti dar prieš, kai vaikui būna 14-ika.
Ilona: Nemažai turime klientų iš Norvegijos. Per sezoną iki 20 jų.
Laima: Tarp Norvegijoje gyvenančių vyrauja Klaipėdos krašto tautinis kostiumas, nes jis – išskirtinis, nepanašiausias į norvegišką tautinį kostiumą.
– Užsiminėte, kad šią veiklą prieš 16 metų pradėjo Mindaugo mama Danutė. Kaip jai kilo tokia idėja?
Mindaugas: Mama visą gyvenimą dirbo su audiniais. Jos specialybė – desinatorė. Nuo tuometinio „Dailės“ kombinato – iki „Litekso“, „Drobės“. Įvairių tarptautinių parodų apdovanojimų gavusi. Visuomet ji dirbo kažkam. Kai Lietuva tapo Nepriklausoma, čia atsirado skandinaviškų fabrikų, tai jiems kurdavo audinių projektus. Atėjo momentas, kai mama nusprendė daryti sau, o ne kitiems. Tuomet su savo seserimi ji po truputį pradėjo kurti tautinį kostiumą.
Ilona: Danutė norėjo turėti parduotuvėlę Kauno senamiestyje, kurioje pardavinėtų suvenyrus, audinius tautiniam kostiumui. Pasakiau, kad privalo turėti ir patį tautinį kostiumą, juk visą gyvenimą su audiniais dirbo. Iš pradžių atidarė mažytę, mažytę parduotuvėlę M.Daukšos gatvėje, o 2008 metais, per krizę, persikėlė į Vilniaus gatvėje buvusias patalpas. Daugiausiai pas ją buvo įvairiausių dirbinių – drožinių, skrynių, molio, kalvio darbų. Tautinis kostiumas užėmė tam tikrą dalį, bet dominavo suvenyrai. Laikui bėgant suvenyrų mažėjo, tautinių kostiumų daugėjo.
Mindaugo: Mama suprato, kad kurti ir pardavinėti tautinius kostiumus labiau patinka ir apsimoka. O suvenyrų ir taip jau senamiestyje netrūko.
– Kokią mamą savo vaikystėje, Mindaugai, prisimenate? Ji būdavo ta, kuri nuolat dėvi tautinį kostiumą, puoselėja tautiškumą, lietuvybę namuose?
Mindaugas: Kostiumą mano močiutė turėjo, dėvėdavo, važiuodavo į visokias tarptautines parodas. Ji ausdavo staklėmis. Močiutės tautinis kostiumas dar yra likęs pas tetą. Kita močiutė ausdavo staklėmis.
Laima: Mindaugo mama visad turėjo išskirtinį stiliaus pajautimą. Augindama sūnų rengė išskirtiniais drabužiais. Iš kelionių parveždavo įdomybių.
Mindaugas: Mama pati ir siūdavo, bet kur tau, juk tais laikais norėdavai džinsų iš turgaus. Visi juos dėvėjo ir tau taip reikėjo.
– Ir atėjo laikas, kai viena karta perleidžia sukurtą verslą jaunesniajai kartai. Ar lengva jums buvo apsispręsti žengti į tokią nišinę rinką, perimti iš mamos jos veiklą? Taip ir darbuojatės trise, darbuotojų papildomų nesamdote?
Mindaugas: Kaip tai nesamdau? Štai viena pasamdyta darbuotoja, kita (šyptelėjo, rodydamas į Laimą ir Iloną). Iš pradžių padėjau mamai, kai ji dar darbavosi Vilniaus gatvėje. Nuomojomės ten patalpas, jokios finansinės naudos nebuvo. Pažiūrėjau skaičius ir pasakiau: „Dingstam iš čia“. Įsigijome savas patalpas M.Daukšos gatvėje, kur tebesame dabar. Padėjau suremontuoti jas, taip natūraliai į viską ir įsitraukiau. Oficialiai esu direktorius. Savininkė bendrovės – mama, mes trys tik dirbame, samdyti (šyptelėjo).
Laima: Aš koordinuoju užsakymus. Dalyvaujame su sese abi kūrybiniame procese. Esu pabaigusi su tekstile susijusius mokslus. Mindaugo mama net buvo mano bakalaurinio darbo vertintoja, rašė recenziją. Yra daug meistrų, su kuriais bendradarbiaujame. Kai reikia, pačios audžiame ir siuvame, kartais net pamokome meistrus – turime išmanyti visus darbus.
Ilona: Tam, kad gimtų vienas tautinis kostiumas, prie jo prisideda maždaug 15 žmonių. Ir čia skaičiuoju tik kertinius. Kiekvienas dalykas pas mus turi savo žmogų: moterų liemenes siuva tik ta moteris, kuri jas siuva, vyriškas liemenes jau siuva kita, rinktinę juostą audžia tik rinktinių juostų audėja, pintinių juostų audėja audžia pintines juostas, karūnėles daro tik tam tikras žmogus, baltai audžia tik vienas meistras, spalvotai – tik kitas ir t.t. Štai batus mums gamina du batsiuviai – pagal individualius kliento pado išmatavimus. Būna, kad žmogaus kojos – skirtingos, skirtingus batus ir gamina. Norėdamas atlikti taip, kaip reikia, turi būti specialistas būtent to darbo.
Mindaugo mama sakydavo: „Noriu porą metų dar padirbti ir jums viską atiduoti. Kai aš išeisiu į pensiją...“ Kai taip sakė, ji jau buvo išėjusi į tą pensiją, bet dar dirbo. Kažkiek dabar atsitraukė nuo visko, bet padeda mums – pina juostas. Labai daug su ja konsultuodavausi dėl audinių.
Laima: Labai vėlai ji ėmėsi šio verslo.
Mindaugo: Būdama 50-ties, mano mama teises išsilaikė. Verslo ėmėsi 53-ejų.
– Papasakokite, kaip atrodo visas tautinio kostiumo kūrimo procesas?
