Vilnietis A.Zailskas Vokietijoje praleido pusšeštų metų. Turėjo ten viską ir emigranto iš Rytų Europos įvaizdis jo nepersekiojo. Tačiau, kaip pats sakė, žiauriai pasiilgo Lietuvos, todėl atsisakė pasiūlymo dirbti banke ir gyvenimo kurti grįžo namo. Pabandęs dirbti audito kompanijose, bankuose, dabar vaikinas pasirinko daudimo kompaniją „Aviva“. 15min.lt kalbėjosi su Algirdu apie jo gyvenimo pasirinkimus.
– Kodėl Vokietija?
– Galbūt geriau verslą studijuoti tose šalyse, kur jo tradicijos gilios, o ne Lietuvoje – mes esame jauna ekonomika, vos dvidešimt metų gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Sprendimas išvažiuoti nebuvo sunkus – įstojau į aukštąją mokyklą ir Lietuvoje, ir Vokietijoje (mano pirmoji užsienio kalba mokykloje buvo vokiečių kalba). Pasirinkau Vokietiją, nes apie ją svajojau. Be to, sąlygos buvo palankios. Aš studijavau nemokamai. Mane parėmė tėvai, vėliau pradėjau dirbti audito kompanijoje 10 valandų per savaitę. Lietuvoje, manau, sunkiai įsivaizduojamas dalykas dirbti tik 10 valandų per savaitę ir sugebėti save išlaikyti.
– Ar buvo lengva gauti darbą? Vakaruose atvykėliai iš Rytų Europos juk nėra itin laukiami.
– Kai pradedi studijuoti, klausimas, kaip susirasti darbą, būna vienas pagrindinių ir sunkiausių. Ir nesvarbu kokioje šalyje studijuoji. Yra nemažai žmonių, kuriems to nepavyksta padaryti. Arba jie neapsisprendžia, ko nori.
Man pradžia taip pat buvo labai sunki. Darbų nesibaidžiau – ir žolę sode pjaudavau, ir krūmus karpiau. Bestudijuodamas įgijau žinių – jau atsirado ką CV įrašyti. Tuo pačiu suvokiau, kaip bendrauti su bankais, audito kompanijomis.
Vieną kartą tranzavau. Susistabdžiau automobilį, kurį vairavo investicinis bankininkas iš „Deutsche Bank“. Aš dar buvau studentas, kuris į viską žiūrėjo pro rožinius akinius. Paklausiau, kaip galima įsidarbinti banke. Galvojau, kad vokietis pažers kokių dešimt pasiūlymų. Jis atsisuko ir sako: reikia siųsti CV.
Aš paklausiau ir pradėjau aktyviai siuntinėti savo gyvenimo aprašymą.
Į užsieniečius, ypač atvykėlius iš Rytų Europos, yra žiūrima šiek tiek nepalankiai. Jaučiasi, kad Vokietijoje galbūt labiau vertinami britai ar amerikiečiai. Vis dėlto ten yra kompanijų, kurioms reikalinga rytietiška patirtis. Mes irgi sugebame labai gerai dirbti.
– Kodėl grįžote?
– Mane apėmė sportinis azartas – pajėgsiu pas vokiečius įsidarbinti, ar ne? Išsiunčiau užklausas į porą bankų, į vieną mane priėmė. Bet po to grįžau į Lietuvą trumpų atostogų ir apsigalvojau. Buvau žiauriai pasiilgęs Lietuvos.
Man čia svarbus žmogiškasis faktorius. Čia vis tik yra savi žmonės, lengviau bendrauti su draugais, jų daugiau, daugiau laisvalaikio, jis kokybiškesnis. Pamačiau, kad didelės Vakarų kompanijos panašius verslo modelius taiko ir savo šalyse, ir Lietuvoje. Čia gali dirbti, pakankamai jaunas gauti atsakingas pareigas ir tas darbas gali būti panašus į darbą Vokietijoje.
Sugrįžus į Lietuvą man buvo lengva rasti darbą. Buvau vienas tų pirmųjų, grįžtančių iš užsienio. Man tai buvo nemažas pliusas. Jaučiau, kad darbdaviai palankiai žiūri į tai, kad turiu vokišką diplomą.
Dabar pasikalbu su personalo skyriumi, ir pasirodo, kad jis sulaukia daug gyvenimų aprašymų iš užsienio – Anglijos, Vokietijos, JAV.
– Kokie yra vokiečiai? Stereotipiškai jie vaizduojami kaip itin darbštūs žmonės, lenkiantys nugarą dėl savęs ir, pavyzdžiui, Graikijos.
– Manau, ne tik lietuviai, bet ir didžioji dalis pasaulio galėtų pasimokyti iš vokiečių. Ši šalis – trečioji eksportuotoja pasaulyje. Tai labai daug ką pasako. Vokiečiai dirba labai atsakingai, labai daug savęs atiduoda. Pavyzdys iš mano praktikos: ruošdavome audito ataskaitas, jų kopijas. Tarkime, iš viso yra 3500 puslapių. Padarius kopijas būdavo peržiūrimas kiekvienas puslapis. Maždaug kas tūkstantį lapų randama po vieną klaidą. Taigi labai atsakingai žiūrima ir į smulkmenas.
Galiu pasakyti, kuo skiriasi Vokietijos ir Lietuvos darbuotojai. Vokietis kur nors banke ar draudimo kompanijoje dirba daug siauresnėje srityje, nei dirbame mes. Jis yra labiau specializavęsis. Lietuvoje mes, kaip darbuotojai, esame priversti būti universalesni. Šalyje yra 25 kartus mažiau žmonių nei Vokietijoje, o, pavyzdžiui, bankai siūlo lygiai tuos pačius projektus kaip ir Vokietijoje. Mes privalome būti universalesni, išmanyti daugiau sričių.
– Tai, kad lietuviai atsakingi už daugiau sričių, nekenkia jų darbo kokybei? Juk kuo daugiau darbų darai, tuo didesnė diletantizmo grėsmė.
– Aš manau, kad Lietuvoje tai priklauso nuo konkrečios įmonės. Mes priversti būti universalūs. Greičiausiai, jeigu siauresnėje srityje dirbi daug metų, rezultatas yra geresnis.
– Ar vokiečiai žymiai geriau gyvena nei mes?
– Vokietijoje gyvenimas skiriasi priklausomai nuo regiono. Rytinėje šalies dalyje problemų yra įvairiausių. Bet apskritai pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Įdomu tai, kad, net jei vokietis ir turtingas, jis neišlaidauja. Dažnai sunku atskirti, kuris jų turtingas. Paprastą megztinį ir džinsus vilkintis žmogus gali būti milijonierius, bet to jis nerodo. Lietuvoje dažnai būna priešingai: žmogus stengiasi apsirengt gražiai, už paskutinius pinigus įsigyti prabangų automobilį, kad parodytų, koks yra turtingas.
Vokiečiai yra labai taupūs, skiria daug dėmesio ateičiai, pensijos kaupimui, finansinei apsaugai, draudimui, o ne pinigų mėtymui.
– Gal tai – ne finansinio pajėgumo, bet finansinio raštingumo klausimas? Pas mus ne visi, net ir turėdami pinigų, suvokia, ką su jais daryti.
– Vokietijoje įvairios sistemos veikia ilgą laiką. Vokietija turi panašias demografines problemas, kaip ir Lietuvoje – gyventojai gyvena vis ilgiau, bendras žmonių skaičius mažėja. Jų socialinė sistema susidurs su tokiomis problemomis, su kokiomis susidursime ir mes. Kaupimas ateičiai, senatvei, pas juos jau yra įprasta. O Lietuvoje tas procesas dar tik prasideda.
