– Antradienį grįžote iš Rygos. Kokia jūsų ir jūsų kolegų versija, kodėl griuvo pastatas, kuriame buvo įsikūrusi „Maxima“?
– Kelti versijas sudėtinga, kadangi aiški pagrindinė tragedijos priežastis – sugriuvo pastatas. Kodėl jis griuvo? Galima prisigalvoti įvairiausių versijų, jos jau buvo skelbiamos nuo pirmos žinutės apie tragediją. Įtarta ir pikta valia, po to kalbėta apie projektuotojų klaidas, statybų broką ir panašiai. Faktas tas, kad didžiulis pastatas sugriuvo dėl kažkokios didelės klaidos, kuri nusinešė daug gyvybių ir pridarė tiek žalos.
– Yra darbuotojų ir klientų liudijimų, leidžiančių teigti, kad sugriuvusiame prekybos centre buvo didelė netvarka. Patalpos avarinės būklės, pro stogą bėgo vanduo, produktų laikymo sąlygos baisios. Galite tai pakomentuoti?
Galiu dar kartą patvirtinti, kad tą pastatą projektavo ir statė ne „Maxima“, ji tapo pastato nuomininke, kai ją pastatė didelė Kanados bendrovė. Vėliau tą pastatą „Maxima“ įsigijo.
– Aš nedirbu „Maximoje“ jau aštuonerius metus ir tikrai neatėjau į laidą aiškintis, kokios ten buvo patalpos. Pastate Rygoje iki tragedijos man neteko lankytis.
– Bet dabar buvote Rygoje, kalbėjotės su prekybos centro vadovais.
– Visą informaciją, ypač rimtus kaltinimus, kurie atsakingus asmenis veda į kaltinamųjų suolą, reikia vertinti atsargiai. Reikia suprasti, kad yra ir suinteresuotų pusių. Galiu dar kartą patvirtinti, kad tą pastatą projektavo ir statė ne „Maxima“, ji tapo pastato nuomininke, kai ją pastatė didelė Kanados bendrovė. Vėliau tą pastatą „Maxima“ įsigijo. Be abejo, nuomininko ir savininko pareiga pastatą prižiūrėti. Jeigu tas pastatas ir buvo prižiūrimas aplaidžiai, vargu ar tai galėjo sukelti neseniai pastatyto statinio griūtį. Kaip jis turi būti pastatytas, jei nuomininkas, įsirengęs jame naują prekybos centrą, investavęs į įrangą, to pastato taip neprižiūri, kad jis sugriūna? Man tokia situacija neįsivaizduojama.
– O faktas, kad apsaugos darbuotojai neišleido pirkėjų, darbuotojų, kol jie nepridavė kasų? Žmonės tapo įkaitais griūvančiame pastate? Ar tai jau aiškinotės?
– Kai dirbau „Maximos“ generaliniu direktoriumi, tada man nekildavo abejonių, ką daryti, kaip tirti ir ką kalbėti. Šiandien aš negaliu kalbėti „Maximos“ vardu, nes nežinau daugelio aplinkybių. Kaip viskas vyko tragedijos metu, aš neklausinėjau, neturėjau galimybės pamatyti įrašų, kurie išliko. Solidus tyrimas nustatys visas aplinkybes. Jeigu iš tiesų buvo toks nesuvokiamai baisus elgesys, kad kažkas trukdė žmonėms išeiti... Nežinau, kokie galėjo būti tokio elgesio motyvai. Kad būtų daugiau suprekiauta?
– Gal instrukcijos tokios ir darbuotojai jas aklai vykdo?
– Kiek aš žinau, nėra tokių instrukcijų. Ir man nesuvokiama, kad jos galėtų tokios būti. Matom rezultatą, matom pasekmes... Mačiau, kokie sukrėsti „Maxima“ darbuotojai. Dabar daug kas bando parodyti tinklą ir jo vadovus kaip šaltus, godžius verslininkus, kurie bet kokiomis aplinkybėmis dar bando pardavinėti ir žertis pinigus. Teko girdėti visokių versijų. Vienas žmogus skambino į radiją ir pasakojo, kaip atvežė 40 tonų plytelių, kitas pasakojo apie gaisrą, kuris neva vyko prieš keletą mėnesių. Kai paklausiau kolegų, liudininkų, jie to nepatvirtino. Dabar tikrai nereikėtų sureikšminti įvairių detalių. Jos nepadės nustatyti tiesos. Nelaimė neįvyko kažkur jūroje, visi įkalčiai yra likę. Pats mačiau, kad tragedijos vieta saugoma, dirba tyrėjai, bus nustatytos visos aplinkybės. Manau, bus nustatyta, kad ne „Maxima“ yra šios kraupios tragedijos kaltininkė.
Dabar daug kas bando parodyti tinklą ir jo vadovus kaip šaltus, godžius verslininkus, kurie bet kokiomis aplinkybėmis dar bando pardavinėti ir žertis pinigus.
– Tame pastate buvo įsikūrusi ne tik „Maxima“. Kaip paaiškėjo, nei vienos šalia buvusios parduotuvės ar banko darbuotojai nenukentėjo. Pavyzdžiui, banko darbuotojai ir klientai, suveikus signalizacijai, drausmingai evakavosi. O „Maxima“ dirbo toliau ir tik jos darbuotojai ir lankytojai nukentėjo ir žuvo. Kaip tai galėjo nutikti?
– Pirmą kartą apie tai girdžiu. Man niekas to nepasakojo nei Rygoje, nei Vilniuje.
– Tačiau apie tai, kad suveikus signalizacijai „Maxima“ dirbo toliau, skelbia bene visi interneto portalai. Manau, jūs skaitėte šią informaciją?
– Aš skaičiau ir tokių dalykų, kurie vėliau iš portalų tyliai dingo. Dar kartą kartoju: aš nesu nei „Maxima“ vadovas, nei atsakingas pareigūnas. Man nėra dėl ko teisintis. Tačiau neabejoju – jeigu buvo padaryta ne klaidų, o nusižengimų, įstatymų pažeidimų, tyrimas nustatys kaltuosius ir jie bus nuteisti. Jeigu „Maxima“ turės prisiimti atsakomybę, ji ją ir prisiims.
– Pakalbėkime apie sugriuvusio pastato savininką. Ar jūsų kolegos Latvijoje sąmoningai melavo, kad pastatas neturi nieko bendra su prekybos centru, o paaiškėjo, kad savininkas tas pats – Nerijus Numavičius?
– Jeigu jūs teigiate, kad melavo, tai aš nieko negaliu atsakyti. Jie patys turi apsiginti. Aš neįpareigotas ginti jokių kolegų.
– Paklausiu kitaip: ar jie galėjo nežinoti, kad ir pastatas, ir prekybos centras priklauso tam pačiam asmeniui?
„Jamam“ akcija buvo paskelbta iš anksto. Į prekybos centrą Vilniuje atvažiuoja pirkėjai iš kitų miestų, Baltarusijos ir ką jie randa? Nenuleistas kainas. Ar brangiau parduodamos prekės yra gedulo išraiška?
– „Maxima“ vadovas Latvijoje tikrai žinojo visas aplinkybes. Jis jų ir nenuslėpė. Peržiūrėjau visus jo komentarus, interviu ir jis niekur nepasakė netiesos. Jis nutylėjo ar nepasakė to, kas nebuvo jo kompetencijoje. Gal jis nepridūrė, kur ieškoti informacijos apie pastato savininką, kadangi „Maxima“ Latvijoje yra pastato nuomininkė. Tai juridinis faktas. Kai šis klausimas buvo užduotas „Vilniaus prekybai“, buvo nurodyti visi bendrovės savininkai. Po to buvo interpretacijų, kad ta bendrovė yra ta pati „Maxima“. Taip nėra. Akcininkai nėra tapatūs. Pavyzdžiui, aš nesu pastato Rygoje valdančios bendrovės akcininkas. Tai yra svarbūs juridiniai dalykai, kurių „Maxima“ vadovas Latvijoje neturi kompetencijos komentuoti. Todėl kaltinti jį informacijos slėpimu nėra pagrindo. Nematau čia jokio kriminalo, tik tam tikrą sutrikimą, iš kurio išsivyniojo daugybė interpretacijų ir kaltinimų, kad neva tai kažką reiškia.
– Ar galite papasakoti, kaip veikia tokio dydžio organizacija kaip „Maxima“ atsitikus tokiam įvykiui? Kas priima sprendimus, ką sakyti, kaip elgtis, ką daryti?
– Ką sakyti, manau, ne pats svarbiausias dalykas atsitikus tokiai nelaimei. Mes neturime tokių tragedijų patirties. Aš per 20 metų nesu patyręs nieko panašaus. Prisimenu, kai buvo nušautas inkasatorius prie „Maxima“ bazės. Tada elgiesi taip, kaip liepia širdis. Taip elgėsi ir vadovai Latvijoje. Mačiau, kaip Gintaras Jasinskas važiavo į tragedijos vietą, bendravo su pareigūnais, lankė sužeistuosius. Jis tikrai neskyrė didelio dėmesio, ką pasakyti prieš televizijos kameras. Galima už tai peikti, galima ir suprasti.
– Atrodytų, suprantamas ir paprastas dalykas: Latvijoje kelių dienų gedulas, Lietuvoje – vienos, o tą patį savaitgalį vyksta akcija „Jamam“, nuolaidų festivalis. Ar nereikėjo bent iš solidarumo atšaukti ar savaitei atidėti šią akciją?
– Akcija buvo paskelbta iš anksto. Į prekybos centrą Vilniuje atvažiuoja pirkėjai iš kitų miestų, Baltarusijos ir ką jie randa? Nenuleistas kainas. Ar brangiau parduodamos prekės yra gedulo išraiška?
– Jūs nemanote, kad buvo padaryta klaida?
– Tai buvo kainų akcija, joks festivalis. Nebuvo nei šokių, nei dainų, nei nepagarbos. Negrojo muzika, darbuotojai dirbo su gedulo juostelėmis. Nemanau, kad kažkoks dirbtinis, parodomasis gedėjimas būtų buvęs teisingas ir nuoširdus.
– Tačiau ir parodomosios akcijos rodo jų organizatorių įsitikinimus, filosofiją...
Tą savaitgalį aš norėjau būti „Maxima“ generaliniu direktoriumi – norėjau būti vietoje, kažkaip sušvelninti situaciją...Dabar aš galiu tik užjausti tiek nukentėjusius, tiek „Maxima“ žmones.
– Tai yra „Maxima“ sprendimas, aš jį tik komentuoju, tačiau manau, kad „Maxima“ jau parodė ir dar parodys savo jautrumą dėl įvykusios tragedijos. Žinoma, reikia ir pasimokyti, padaryti išvadas ir padaryti viską, kad tai nepasikartotų.
– Kodėl po tokios tragedijos pastato savininkas ir viso prekybos tinko vadovas N. Numavičius tyli?
– Tai – kiekvieno žmogaus asmeninė pozicija. Nemanau, kad akcininkas, kad ir pagrindinis, turėtų turėti ką pasakyti tokios tragedijos fone.
– Bet gal turėtų rasti savyje jėgų?
– Gal ras. Žinau, kad N.Numavičius pareiškė užuojautą, padarė veiksmų, kurie išreiškė jo poziciją, bet aš nenoriu komentuoti kitų žmonių poelgių. Kiekvienas mes elgiamės savaip. Vieni nori būti vieši, kiti elgiasi santūriau, kiekvienas elgiamės pagal savo sąžinę ir supratimą. Ir pagal tai esame vertinami.
– Pone Staškevičiau, kaip jūs apibūdintumėte moralinę situaciją, kurioje dabar atsidūrė jūsų kurta bendrovė?
– Morališkai „Maxima“ yra nepelnytai sunkioje situacijoje. Nesakau, kad viskas buvo be priekaištų. Kai sugriuvo pastatas, ant kurio užrašyta „Maxima“, netikiu, kad taip atsitiko dėl „Maxima“ kaltės. Jeigu tyrimas išaiškins kitaip, bus jau ne moralinė, o teisinė situacija. Bet kai aš mačiau, kaip vadovai reagavo į tragediją, tai buvo geriausiai jų moralę atskleidžianti veikla. Jie tada negalvojo kalti jie ar ne. Važiavo, kalbėjosi su žmonėmis, visą savaitgalį nebuvo jokių priekaištų, kad „Maxima“ daro kažką ne taip. Tai ir atsako į klausimą, kokia yra moralinė pozicija.
Nemanau, kad yra ką slėpti ar ko gėdytis. Reikia tiesiog užjausti nukentėjusius, jiems padėti. Žmogus, patyręs tokį šoką, gal ir neatlaikytų. Kadangi bendrovėje yra ne vienas žmogus, didelis kolektyvas, kiekvienas patyrė, jei ne šoką, tai didžiulį stresą. Tą savaitgalį aš norėjau būti „Maxima“ generaliniu direktoriumi – norėjau būti vietoje, kažkaip sušvelninti situaciją... Dabar aš galiu tik užjausti tiek nukentėjusius, tiek „Maxima“ žmones.
