Ryšių su visuomene specialistas, teisininkas, tinklaraštininkas Liutauras Ulevičius tinklalaidėje „Berta&Talks“, kalbinamas Jolitos Macelytės, sako, kad propaganda, kaip įtikinėjimo veikla, yra kiekviename mūsų žingsnyje. Ir viskas su tuo yra gerai, kol tai atitinka sąžiningo žaidimo taisykles.
Problema ta, kad nesąžininga propaganda ir dezinformacija įsuka mus vis labiau – ji puikiai išnaudoja minios psichologiją ir žmogaus individualiosios psichologijos ydas, mūsų nesugebėjimą racionaliai mąstyti. Todėl gebėjimas ją atpažinti ir kritiškai įvertinti mus pasiekiančią informaciją yra viena esminių šiuolaikinio žmogaus kompetencijų.
Propagandos pradžia – Vatikane
Dėl ko atsitiko didžiausios problemos per Pirmąjį ar Antrąjį pasaulinius karus? Nes masinės informavimo priemonės pasidarė tokios paveikios ir plačiai apimančios, jų galia išaugo tiek smarkiai, kad tiesiog dalis vadovų pradėjo galvoti, kodėl to nepanaudojus savo tikslams: nuspalvinti priešą labai juodai, nuspalvinti save labai baltai ir pan.
Tas nebuvo įmanoma XIX amžiuje dėl paradoksalios priežasties – iki pat XIX amžiaus pabaigos iš esmės vakarų visuomenėse nebuvo labai didelės dalies žmonių, kurie mokėtų skaityti ir galėtų priimti didelius informacijos kiekius. Jie buvo apriboti informacijos sklaida – tikėdavo tuo, ką išgirsdavo iš klebono bažnyčioje ar iš savo bendruomenės, tai yra kasdienybės. Ir ta informacija, natūralu, buvo labai ribota.
Kai atsirado radijas ir laikraščiai, žmonės atrado įgūdį skaityti, suvokti tą informaciją, tapo informacijai žingeidūs ir paveikūs.
Propagandos pradžia laikoma XVII a. pirma pusė, kai Vatikanas pas save įsteigė tikėjimo sklaidos specialiąją įstaigą, padalinį, kuris užsiėmė tikėjimo sklaida tolimuosiuose regionuose, misijose.
„Kai išmokai žmogų skaityti, iš pradžių jis neturi jokio kritinio mąstymo įgūdžių. Jis priima tai, kas parašyta. Jei parašyta laikraštyje, juk tai – šventa tiesa, kas gi gali meluoti... Ir štai čia atsirado bėda, kad žmonės įgavo įgūdį gauti informaciją, bet kritiškai jos vertinti nemokėjo. Vadovai pradėjo manipuliuoti šiuo įrankiu. Antrasis pasaulinis karas, Holokaustas – ta situacija buvo išnaudojama neetiškai, nepadoriai, visas įtikinėjimas tapo gėdingu dalyku. Ir tik vėliau, po karo, turėjo praeiti apie trejetą dešimtmečių, kol ryšių su visuomene, komunikacijos rinka grįžo į pradinę situaciją ir pradėjo kalbėti apie etišką bei sąžiningą informacijos pateikimą“, – sako L. Ulevičius.
Propagandos pradžia laikoma XVII a. pirma pusė, kai Vatikanas pas save įsteigė tikėjimo sklaidos specialiąją įstaigą, padalinį, kuris užsiėmė tikėjimo sklaida tolimuosiuose regionuose, misijose. Iš pradžių viskas buvo propaganda. Pats žodis propaganda yra kilęs iš graikų kalbos, vėliau perimto ir lotynų kalbos termino „propagare“ – propaguoti, skleisti, kas buvo natūralu ir suprantama. Tik vėliau tam suteikta daug negatyvios energijos, panaudota tokiems blogiems dalykams, dėl ko tas įgavo neigiamą atspalvį iki šiol.
Jeigu žmogaus gatvėje šiandien paklaustume, kas yra propaganda, jis greičiausiai sakytų, kad tai kažkoks melavimas ar apgaudinėjimas. Nors propaganda gali būti šviesi ar pilka, pavyzdžiui, taikos propaganda ar demokratijos propaganda, kai mes sakome, kad demokratija yra geresnis valdymo būdas negu, tarkime, monarchija ar pan.
Kritinio mąstymo įgūdžių vis dar neturime
Propaganda yra gerai iki tol, kol ji atitinka sąžiningo žaidimo taisykles. Kol tu gali sužinoti, kas yra autorius, kol tavimi nebando manipuliuoti ir tavęs apgaudinėti, kol tau neteikia melo vietoj tiesos. Pavyzdžiui, viena yra kalbėti, kad aš gaminu kokybiškas kėdes, jei jos išties geros ir aš tuo tikiu. Bet visai kas kita sakyti, kad tos kėdės yra labai geros, nors tu žinai, kad jose yra defektų iš visų keturių pusių.
Rusijos skleidžiamos informacijos atveju, bėda ta, kad jie kuria melagingus įvykius, naudojasi melu ir tai bando pateikti kaip tiesą. Palyginus su XXI a., matyti paradoksas: greitai esi sugaunamas, jei turi kritinio mąstymo įgūdžių. Jeigu esi tas pats XX a. valstietis, kuris tiesiog išmoko prie balanos kelias raides ir jas skaitai, tai už gryną pinigą priimsi bet ką, ką tau sakys. Ar tai bus prekybos centro reklama, kuri sakys, kad pas mus prekės pigiausios, ar telekomunikacijų operatorius, kuris sakys, kad mūsų ryšys pats geriausias Lietuvoje. Tad propaganda yra visur. Įtikinėjimas yra sudėtinis mūsų socialinės visuomenės reiškinys.
Socialiniai tinklai mus savaime išmoko įtarumo, nes ten apstu dalykų, kurie mus pagauna ant vienokios ar kitokios klaidos spaudžiančius „like“.
„Kai kuriais atvejais propaganda gali būti klastinga, nes tu tiesiog nesuvoksi, kaip tai daroma ir dėliojama. Tai yra protinga, išmani propaganda – tai, ko nepamatysi akivaizdžiai. Kai tu negali akivaizdžiai pagauti už rankos ir sakyti, kad štai, tu melavai. Taip, kritiškas žmogus gali atsirinkti, kas tiesa, o kas ne. Bet nuo XX a. pradžios mūsų kritinio mąstymo lygiai ne ką daugiau pasistūmėjo į priekį. Mokykloje mūsų to nemoko. Dabar viešojoje erdvėje yra daug iniciatyvų, sakančių: būk įtarus! Socialiniai tinklai mus savaime išmoko įtarumo, nes ten apstu dalykų, kurie mus pagauna ant vienokios ar kitokios klaidos spaudžiančius „like“. Mokomės, bet didelė visuomenės dalis šių įgūdžių vis dar neturi. Tuomet lieka klausimas, kaip šią dilemą spręsti. Dezinformacija, melas yra skleidžiamas ir platinimas, o kontrpriemonių mes neturime, jos nėra prieinamos kiekvienam iš mūsų“ , – įsitikinės L. Ulevičius.
Išnaudoja mūsų emocijas ir ydas
Žmogaus sprendimai priimami dviem būdais: arba racionaliuoju, sudėtinguoju, kai apmąstai sąlygas, argumentus, juos vertini ir darai pagal juos sprendimus, arba emociniu – pagal užuominą. Užuomina gali būti įvairi.
„Pavyzdžiui, einu į parduotuvę ir reklaminiame plakate matau Arvydą Sabonį. Jei jį reklamuoja autoritetas, vadinasi, tai yra geras prekybos centras. Nelyginu kainos, pasiūlos, kokybės, o pagal tą užuominą einu, – pateikia pavyzdį L. Ulevičius. – Arba ateini į parduotuvę ir tau sako: štai duodu tau nemokamai dėžutę degtukų, nusipirk šį didelį brangų daiktą. O mes: o, kažką gavome nemokamai! Vyrai mėgsta gražias moteris, tad, pamatę ją reklamoje, perka šitą automobilį, o ne kitą, kuris galbūt yra geresnis ir efektyvesnis. Tad propaganda puikiai išnaudoja minios psichologiją ir žmogaus individualiosios psichologijos ydas, mūsų nesugebėjimą racionaliai mąstyti“.
Kur yra riba tarp viešųjų ryšių ir propagandos? Tarp jų nėra skirtumo. Kas gal pasakyti, ar tam tikra informacija socialiniame tinkle Facebook yra reklaminė ar nereklaminė? Jei matai garsaus žmogaus pasisakymą, kuris nėra pažymėtas kaip reklama, negali būti tikras, kad tai nėra reklama.
„Vertinant tik išorinę formą, visa informacija iš esmės yra lygiavertė: ar tai nuskilęs Natalijos Zvonkės dantis, ar sudėtingas įmonės pranešimas apie pelną, ar naujo produkto išleidimas. 95 proc. žmonių N. Zvonkės nuskilęs dantis yra žymiai įdomesnė informacija už, tarkime, Astravo atominės elektrinės paleidimo problematiką. Dabartinėmis sąlygomis komunikacijos erdvėje tai yra lygiaverčiai dalykai – nėra jokių objektyvių galimybių atriboti vieną nuo kito“, – teigia viešųjų ryšių specialistas.
Negali būti objektyvios žiniasklaidos, nes neturime liniuotės, kaip tą pamatuoti. Bėda atsiranda tada, kai žiniasklaida neatlieka savo funkcijos ir, pavyzdžiui, užima aiškią poziciją, kad myli politiką X ir nemyli politiko Y, ir tai nuolat kartojasi.
Objektyvi žiniasklaida neegzistuoja
Anot pašnekovo, nėra nei vieno leidinio ar naujienų portalo, kuris būtų 100 proc. objektyvus. Daugelius atvejų mes net neturime įrankių ir galimybių objektyviai tai įvertinti.
Trylikta pensija – gerai ar blogai? Žiūrint, iš kieno pusės vertinsi. Jeigu aš pensininkas, tad tai labai gera iniciatyva. Jeigu aš jaunas tėtis su keliais vaikais, tai sakyčiau, palaukit, tai jūs mano vaikų sąskaita finansuojate dabartinius senjorus? Objektyvi tiesa tokiu atveju sunkiai pasiekiama. Žiniasklaidos užduotis yra atspindėti, pabandyti tokius skirtingus požiūrio taškus vienaip ar kitaip pateikti, suteikti erdvę tiems argumentams susidurti. Ir kas svarbiausia – panaikinti tas išorines emocines aplinkybes „aš myliu tą, todėl man ši iniciatyva patinka“. Priešingai, sakyti, kieno pinigais tai daroma, kas gaus, iš kokių lėšų, kada juos surinksime, kada grąžinsime ir t.t. Žiniasklaidos užduotis išfiltruoti tą emocinį foną, subjektyvumą, kuris nėra pagrįstas faktais, ir palikti grynuosius argumentus.
„Negali būti objektyvios žiniasklaidos, nes neturime liniuotės, kaip tą pamatuoti. Bėda atsiranda tada, kai žiniasklaida neatlieka savo funkcijos ir, pavyzdžiui, užima aiškią poziciją, kad myli politiką X ir nemyli politiko Y, ir tai nuolat kartojasi. Objektyvesnės pusės žiniasklaida nebijo deklaruoti savo interesų, tai yra mes galime matyti, kas yra jų akcininkai, darbuotojai, kas yra reklamdaviai, kokia informacija remiamasi, ar remiamasi įvairiais šaltiniais, ar vienu, ar ji turi kažkokius filtrus, kurie vienaip ar kitaip informaciją atsijoja, ar direktorius turi įtaką redakcijai, jos turiniui, ar neturi. Šie deklaratyvūs skaidrumo dalykai duoda tam tikrą pamatavimo, palyginimo galimybę. Tai yra sąlyginiai vertinimo būdai, bet juos galima naudoti“, – sako L. Ulevičius.
Kaip nepasiduoti propagandai?
Pirmiausia – nepriimti sprendimo čia ir dabar, ieškoti skirtingų nuomonių ir žinoti, kas yra pasakotojas: penktasis, kuris perpasakoja ketvirtojo pasakotą istoriją, ar pirminis šaltinis.
„Kai randame galimybę atsitraukti, iš karto turime ieškoti alternatyvos, kito požiūrio taško, kito kalbėtojo, kitos nuomonės. Ir būtų geriausia, kad kita pusė būtų kuo radikalesnė, kuo labiau atitolusi nuo pirminės, kad galėtume įsivertinti ir pamatyti kontrastingai: palauk, čia kalbama apie meilę tėvynei, o čia – apie vieno individo interesus. Klasikinis pavyzdys: kas buvo mūsų partizanai po karo – ar tėvynės gynėjai, ar banditai? Arba kas yra Čečėnijos kovotojai – nepriklausomybės kovotojai ar teroristai?
Jeigu mokame skaityti užsienio kalbomis, daugeliu atvejų galime gauti tiesioginę prieigą prie pirminio šaltinio. Tad jeigu kažkas paskelbia straipsnį, kad britų mokslininkai nustatė, jog kažkas įvyko, tai atsidarykime akademinių straipsnių bazę, susiraskime tą pirminį šaltinį ir pasigilinkime, ką jie iš tiesų ten pasakė. Ar jie pasakė, kad pienas labai blogas ir niekada jo negerkite, ar jie pasakė, kad 34 atvejais iš 10 tūkst. nagrinėtųjų pienas galėjo padaryti kažkokią mažą neigiamą įtaką kažkam“, – pataria L. Ulevičius.
Tikėk, bet tikrink, ar tai verta pasitikėjimo
Atsidūrus situacijoje, kurioje sunku apsispręsti, svarbu ieškoti tų informacijos sklaidos būdų ir šaltinių, kurie per ilgą laiką patikrinti – pasitikėjimo kreditorių.
„Pagrindiniai Lietuvos portalai daugeliu atveju nemeluoja. Juose rasti ilgą laiką kažkokią nepataisytą, melagingą informaciją būtų sudėtinga. Taip, kartais visi daro klaidų, bet tuose portaluose daugelis klaidų dingsta, jos išnyksta, yra pataisomos, koreguojamos. Tačiau jeigu atrasime supernišinį, mažą informacinį kanaliuką, labai tikėtina, kad ten gali būti tokių superšokiruojančių žinių, kurios daugeliu atveju pasirodys netiesa ir fiktyvios, dezinformuojančios.
Atsivertėte nežinomą laikraštį, kurį jums gatvėje kažkas įteikė? Visada turėkite abejonę ir suvokite: jeigu neturite ilgos pasitikėjimo kredito patirties, tai tikėtina, kad tuo konkrečiu atveju kažkam šokiruojančiam suteikti pasitikėjimo kreditą nėra jokios prasmės, nes tai, kas parašyta, nebūtinai yra tiesa“, – dėsto pašnekovas.
Tačiau nereiškia, kad reikia niekuo niekada netikėki. Kažkuo tikėti visada reikia, bet reikia ir tikrinti, ar tai verta jūsų pasitikėjimo.
„Pasitikėjimas arba, plačiąja prasme, visų pasitikėjimas – rinkos, žmonių, viešosios nuomonės – yra labai komerciškai patrauklus dalykas. Jį visą laiką norės kažkas panaudoti, iš to gauti naudą. Kol balansas išlaikomas ir kol veikiama sąžiningai – už savo pasitikėjimą aš gaunu turinį, už tą turinį ir mano pasitikėjimą reklamdaviai sumoka, gal aš pats sumoku už turinį, kurį gaunu – pasitikėjimu grįstas santykis visąlaik turi būti. Bet mūsų įtarumas, informacijos tikrinimas, abejonė dėl tos visos informacijos, kurią mums kažkas duoda, privalo išlikti“, – tikina L. Ulevičius.
Viso pokalbio su ryšių su visuomene specialistu, teisininku, tinklaraštininku Liutauru Ulevičiumi klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“.
