Nauji „supervaistai“ leidžia reikšmingai sumažinti miego poreikį. Žmonėms pakaks vos 2-3 valandų per parą. Kol kas nenustatyta ir jokio šalutinio poveikio. Dauguma žmonių tas papildomas 5-6 valandas per parą skirtų begalei smagių dalykų, kam nuolat trūksta laiko – pažiūrėtų visus „Oskarams“ nominuotus filmus, pagaliau atsiverstų knygas, kurios neskaitytos kraunamos į lentynas, išmoktų groti smuiku... Tačiau ekonomistai nėra normalūs žmonės, ir kai jie mato pasaulį, kuriame nemiegama mažiausiai 18 valandų, jie klausia: kaip tai paveiks įmones ir jų darbuotojus?
„Darbuotojai tikriausiai labiau norėtų skirti tą papildomą laiką poilsiui, tačiau abejoju, kad darbdaviai leistų tam įvykti“, – sako doktorantūros studentas Oksfordo universitete Jonas M. Jo nuomone, geriausiu atveju įmonės gautų tris iš papildomų penkių valandų, kurias dabar pramiegame, o darbuotojas gautų dvi. Ir visi patenkinti: darbuotojai gauna didesnius atlyginimus, o darbdaviai gali džiaugtis, kad tas pats kiekis žmonių padaro daugiau darbo. „Apskritai perėjimas į bemiegį pasaulį atrodo naudingas žmonijai“, – įsitikinęs Jonas M.
Miego poreikį slopinantys vaistai turėtų nulinį efektą atlyginimams ilguoju laikotarpiu, tačiau darbuotojams tektų dirbti daugiau.
Tačiau nebūtinai taip, sako Garettas Jonesas iš Ekonomikos ir Laisvės bibliotekos: pagal mikroekonomikos teoriją, pasiūlos augimas sumažina darbo kainą, todėl atlyginimai mažės, arba dar blogiau – žmonės praras darbus. „Tačiau tikriausiai ne viskas taip paprasta: aš spėju, kad miego poreikį mažinantys vaistai mažina atlyginimus trumpuoju laikotarpiu, tačiau padidina kapitalo poreikį, o tai atlyginimus ilguoju laikotarpiu padidins“, – aiškina G.Jonesas. Kitaip sakant, miego poreikį slopinantys vaistai turėtų nulinį efektą atlyginimams ilguoju laikotarpiu, tačiau darbuotojams tektų dirbti daugiau.
Megan McArdle iš „The Daily Beast“ siūlo į „nemiegančią ekonomiką“ pažvelgti per nugalėtojų-pralaimėtojų prizmę. „Čiužinių verslas tikriausiai žlugtų, kadangi žmonės neleistū didelių sumų lovoms, kurias jie nedaug naudos“, – aiškina ji.
Tačiau nemieganti visuomenė – geros naujienos maisto ir pramogų sferoms, kadangi paklausa laisvalaikio paslaugoms milžiniškai išaugs. „Aš tikėčiausi, kad dauguma neelitinių specialybių darbuotojų atsispirs spaudimui dirbti ilgiau, bent jau iš pradžių“, – sako M.McArdle, tačiau, jos manymu, kuriam laikui praėjus jie suvoks, kad ilgesnėms pramogų valandoms reikia ir daugiau finansų, todėl tikriausiai visgi nuspręs dirbti daugiau.
„Reikia būtinai pabrėžti, kad yra be galo sunku pasakyti, kokios būtų tikrosios ekonomikos, kurios žmonės nemiega, pasekmės, – Matthew Yglesias rašo „Slate“. – Pasaulis yra milžiniškas ir kupinas įvairovės“. Anot jo, iš kai kurių aukšto statuso profesijų atstovų bus tikimasi 18 valandų darbo kasdien, tačiau visos kitos pasekmės yra sunkiai nuspėjamos.
M.Yglesias rašo: „Didesnė darbo jėgos pasiūla gali sumažinti algas ir apversti istoriškai susiklosčiusią darbo valandų trumpėjimo išsivysčiusiose šalyse tendenciją. Tačiau tai – supaprastintas vaizdas. Algos nėra mažesnės Bostone nei Bangore, nors Bostone ir yra didesnė darbo jėgos pasiūla. Galbūt darbuotojai, kurie nėra nuolat neišsimiegoję, dirbs produktyviau, ir todėl jų algos kils. Galbūt paslaugų sferoje bus milžiniškas šuolis (nes žmonės turės daugiau laisvo laiko), ir išaugs darbo joje paklausa. Galbūt nuvargę 18 valandų per parą dirbantys vadovai nebesugebės susitvarkyti savo įmonėse, tačiau niekas visgi nenorės pripažinti, kad būtų geriau dirbti mažiau valandų per parą“.
