Bet augom ir kentėjom, atleisdavom ir nutylėdavom. Net jei artimam rate iškeldavom skaudančias vietas. Nepaisant visko, mokėmės ir stengėmės daryti geriau, elgtis kilniau, rinkti geriau.
35 metus kūrėm ir toliau kuriam savo valstybę su pasitikėjimo avansu. Kartais silpnesniu, kartais stipresniu. Bet pasitikėjimas augo, nes augo ir mūsų standartai. Nesam tauta, kuri moka didžiuotis, bet per visą šį laiką nuo lyginimosi su uzbekistanais perėjom prie konkuravimo su estais. Kai jau ir Estija, ir Skandinavija nebebuvo rodiklis, žvilgsniai nukrypo į vakarų Europą.
Net jei ir lėčiau nei norėjom, ar netolygiai, bet standartai kilo. Kėlėm aukštesnius lūkesčius tam, kaip mokosi mūsų vaikai, tam, kaip mus saugo, gydo, gina ir gelbėja. Matėm, kaip skaidrumas pamažu tampa nebe priedu, bet pamatu. Tai kainavo daugiau, bet ir prisidėti prie vakarietiškos šalies augimo buvo lengviau.
Būtasis laikas, nes dabartiniai politiniai skandalai bando įpiršti labai pavojingą mintį – tai, kad mūsų valstybėje nebėra vietos aukštiems standartams. Kad pasitikėjimas išliks bet kokiu atveju.
Nepriklausomai nuo to, už ką balsavom, ką palaikėm, ar kaip matom situaciją, tai jau yra problema, peržengianti pavardes, pareigas ar institucijas.
Jei aukštų standartų nebėra, viskas tampa moralu. Kodėl naujos kartos talentai turėtų likti ir dirbti Lietuvoje? Kodėl jauni startuoliai turėtų dirbti sunkiau, jei kitur būtų lengviau? Kam mokėti mokesčius čia, jei pigiau išsikelti kitur? Jei pasitikėjimo avansas sulaužomas, jį užsiauginti iš naujo gali užtrukti ir ilgiau nei 35 metus.
Mūsų istoriją visada lydėjo skausmas. Mums skausmas yra tai, kas tikra. Kai kažką skauda, dar žinai, kad yra ką gydyti. Ir iš visur kylantis pasipiktinimas yra signalas, jog mūsų noras aukštiems standartams ir pasitikėjimui vis dar yra tikras ir svarbus. Pyktis rodo tai, kad mums rūpi.
Negydomas nepasitikėjimas greitai virsta abejingumu. O abejinga tauta valstybės nekuria.
