Teisiškai ir praktiškai, pasak jos, čia labai svarbu atskirti tris dalykus: rekomendaciją, organizuotą saugos veiksmą ir priverstinį judėjimo ribojimą.
Pirma taisyklė: oro pavojus nėra laikas smalsauti ar važiuoti „tvarkyti reikalų“
Jeigu paskelbtas realus oro pavojus ar nurodymas slėptis, saugiausias veiksmas dažniausiai yra ne važiuoti namo, o kuo greičiau būti artimiausioje saugioje vietoje.
Tai gali būti rūsys, požeminė aikštelė, patalpa be langų, patalpa už kelių sienų, požeminė perėja ar kita priedangai tinkama vieta.
Pasak R.Joskaudienės, svarbu suprasti, kad namai ne visada yra saugesni už vietą, kurioje jau esate pasislėpę.
„Jeigu vaikai yra darželyje, mokykloje ar būrelyje, pirmas veiksmas turėtų būti ne spontaniškai lėkti per miestą, o susisiekti su įstaiga ir išsiaiškinti, ar vaikai jau perkelti į saugią vietą. Labai dažnai vaikas tuo metu yra saugesnis ten, kur yra organizuota priežiūra, negu laukdamas, kol tėvai važiuos per pavojingą zoną“, – primena teisininkė.
Pasak jos, žmogiškai noras važiuoti pas vaiką yra visiškai suprantamas. Bet krizės metu, teisininkės teigimu, reikia klausti ne tik „ko aš noriu?“, bet ir „ar mano judėjimas nesukurs dar didesnės rizikos man, vaikui ir kitiems?“
Ar sporto klubas, SPA, biblioteka ar parduotuvė gali žmones nukreipti į rūsį?
Taip, pasak teisininkės, gali ir tokioje situacijoje netgi turėtų organizuoti žmonių nukreipimą į saugesnę vietą.
„Viešos vietos darbuotojai neturi stovėti ir sakyti: „čia ne mūsų reikalas“. Jeigu jų patalpose yra žmonių, jie turi veikti organizuotai: informuoti, parodyti saugiausią kryptį, padėti žmonėms, kurie nežino, kur eiti, pasirūpinti vaikais, senjorais, žmonėmis su negalia, SPA ar baseine esančiais klientais.
Baseino ar SPA atveju labai svarbu: žmonės turi būti išvesti iš vandens, pirčių, dušų, zonų su stiklu ir kitų rizikingų vietų. Jei įmanoma greitai ir saugiai – duodamas rankšluostis, chalatas, avalynė, šiltesnė priemonė. Bet jei pavojus realus, grįžimas į persirengimo kabinas „susidėti daiktų“ gali būti pavojingesnis nei trumpalaikis diskomfortas“, – aiškino R.Joskaudienė.
Jos teigimu, saugos logika paprasta: pirmiausia gyvybė, tik po to daiktai, drabužiai ir planai.
Bet ar gali fiziškai neišleisti?
Čia, anot R.Joskaudienės, prasideda svarbiausia teisinė riba.
„Privataus objekto darbuotojas – sporto klubo administratorius, apsaugininkas, bibliotekos darbuotojas, parduotuvės vadovas – gali įspėti, rekomenduoti, organizuoti, nukreipti, paaiškinti pavojų.
Tačiau tai dar nereiškia, kad jis automatiškai turi teisę fiziškai sulaikyti veiksnų suaugusį asmenį, užstoti duris, užrakinti patalpą ar neleisti išeiti prieš žmogaus valią“, – teigė R.Joskaudienė.
Kitaip tariant, saugoti žmogų nėra tas pats, kas paversti jį įkaitu.
„Žmogaus laisvė yra konstitucinė vertybė. Veiksniam asmeniui taikyti priežiūrą ar apribojimus galima tik jo sutikimu arba įstatymo nustatytais atvejais. Todėl vien tai, kad darbuotojas „buvo apmokytas taip daryti“, savaime dar nesuteikia teisės fiziškai sulaikyti žmogų“, – pabrėžė teisininkė.
Kada trumpalaikis neišleidimas gali būti pateisinamas?
Pasak teisininkės, reikia būti sąžiningiems: krizės metu situacijos gali būti labai skirtingos.
„Jeigu žmogus bando išeiti tiesiai į akivaizdų pavojų – pavyzdžiui, į zoną, kur krenta nuolaužos, vyksta sprogimai, kyla gaisras, griūva konstrukcija ar yra kitas tiesioginis pavojus – trumpalaikis jo sustabdymas gali būti vertinamas kitaip.
Teisėje egzistuoja būtinojo reikalingumo logika: kartais mažesnis ribojimas gali būti pateisinamas siekiant išvengti didesnės žalos – gyvybei ar sveikatai“, – aiškino R.Joskaudienė.
Bet tai, pasak jos, nėra leidimas bet kam ir bet kada „užrakinti žmones dėl visa ko“.
„Kad toks ribojimas būtų pateisinamas, turi būti realus pavojus, būtinybė, proporcingumas ir nepakakti švelnesnių priemonių. Jei žmogų buvo galima įspėti, paaiškinti riziką, parodyti saugesnį išėjimą ar pakviesti pareigūną – fizinis durų blokavimas gali tapti teisiškai problemiškas“, – aiškino R.Joskaudienė.
O jeigu nurodymą duoda pareigūnai?
Čia situacija kita.
Jeigu nurodymą duoda policijos pareigūnas, gelbėjimo darbų vadovas, operacijų vadovas ar kitas įgaliotas pareigūnas, toks nurodymas gali būti privalomas.
„Pareigūnai ekstremaliosios situacijos ar realaus pavojaus metu gali riboti patekimą į teritoriją, statinį ar patalpą, stabdyti darbus, palaikyti viešąją tvarką, saugoti pavojingą zoną ir duoti teisėtus nurodymus.
Todėl jeigu pareigūnas aiškiai pasako:
„Dabar išeiti negalima, nes lauke pavojinga“,
„Judėjimas šioje teritorijoje ribojamas“,
„Likite priedangoje iki atšaukimo“,
tokio nurodymo savavališkai ignoruoti nereikėtų“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Bet net ir pareigūno nurodymas, anot jos, turi būti teisėtas, aiškus ir proporcingas.
„Jei žmogus turi neatidėliotiną priežastį – sveikatos būklę, vaiką be priežiūros, būtinybę suteikti pagalbą – reikia ne konfliktuoti, o aiškiai pasakyti pareigūnui:
„Turiu neatidėliotiną priežastį. Prašau nurodyti saugų būdą išeiti / susisiekti / pasirūpinti vaiku.“
Krizės metu ginčą dėl pareigūno veiksmų dažniausiai saugiau spręsti po įvykio, o ne stumdantis prie durų“, – aiškino R.Joskaudienė.
Ką daryti žmogui, jeigu jis nori išeiti savarankiškai?
Pasak teisininkės, pirmiausia – nepanikuoti ir nekonfliktuoti fiziškai.
Praktiškai, anot R.Joskaudienės, reikėtų elgtis taip:
1. Paklausti, koks yra oficialus nurodymas.
Ar tai darbuotojų rekomendacija, ar pareigūnų nurodymas? Kas jį davė? Ar yra paskelbtas nurodymas slėptis, ar tik rekomendacija pasirengti?
2. Pasakyti savo priežastį.
Pavyzdžiui: „Turiu pasiimti mažametį vaiką“, „man reikalingi vaistai“, „turiu sveikatos būklę“, „turiu pasirūpinti neįgaliu artimuoju“.
3. Paprašyti saugaus sprendimo.
Ne „leiskit bet kaip“, o: „Prašau nurodyti saugiausią išėjimą“, „prašau pakviesti atsakingą asmenį“, „prašau susisiekti su pareigūnais“, „prašau padėti susisiekti su vaiko įstaiga“.
4. Jei išeinate savo rizika – pasakykite tai aiškiai.
„Aš suprantu rekomendaciją, bet noriu išeiti savo atsakomybe.“
Tai nereiškia, kad visos teisinės rizikos dingsta, bet tai aiškiai parodo, kad žmogus nesutinka būti laikomas prieš savo valią.
5. Jei jūsų fiziškai neišleidžia be aiškaus teisinio pagrindo – fiksuokite aplinkybes.
Kas neleido? Kiek laiko? Ar durys buvo užrakintos? Ar buvo pareigūnai? Ar buvo paaiškinta priežastis? Ar buvo realus pavojus lauke?
6. Jei kyla reali grėsmė sveikatai ar esate faktiškai užrakintas be pagrindo – skambinti 112.
Bet 112 nėra skundų linija. Skambinti reikia tada, kai yra reali pagalbos būtinybė: žmogui bloga, patalpa nesaugi, kyla panika, esate fiziškai sulaikomas, nėra atsakingo asmens ar situacija tampa pavojinga.
Ką tokioje situacijoje turi daryti pats objektas?
Sporto klubas, SPA, biblioteka, prekybos vieta ar kita įstaiga, anot teisininkės, turi turėti ne tik „rūsį“, bet ir aiškų veikimo algoritmą.
Žmonėms turi būti pasakyta:
kas įvyko;
kodėl jie nukreipiami į saugią vietą;
kiek žinoma informacijos;
kas yra atsakingas asmuo;
ar tai oficialus nurodymas, ar rekomendacija;
kada bus atnaujinta informacija;
ką daryti, jei žmogui būtina išeiti.
Blogiausia komunikacija yra tokia:
„Sėdėkit ir neklausinėkit.“
„Krizės metu žmonės geriau bendradarbiauja tada, kai jiems aiškiai ir pagarbiai paaiškinama, kas vyksta. Neaiškumas sukuria paniką, o panika – konfliktus“, – nurodė R.Joskaudienė.
Ko darbuotojams ir apsaugai negalima daryti?
Pasak teisininkės, negalima savavališkai užrakinti žmonių patalpoje vien todėl, kad „taip ramiau“.
„Negalima grasinti žmonėms, kad jie bus baudžiami vien už klausimą ar norą išeiti.
Negalima fiziškai stumdyti, laikyti, užtverti kelio be aiškaus ir būtino pagrindo.
Negalima painioti rekomendacijos su privalomu pareigūno nurodymu.
Negalima palikti žmonių be informacijos, ypač jei tarp jų yra vaikų, senjorų, žmonių su negalia ar žmonių su sveikatos problemomis.
Durys į saugią vietą neturi virsti savavališko sulaikymo simboliu“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
Kas gali grėsti už neteisėtą neišleidimą?
Jeigu žmogaus laisvė buvo apribota be teisinio pagrindo, gali kilti civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
„Jeigu asmuo faktiškai buvo neteisėtai laikomas, užrakintas ar kitaip iš jo buvo atimta laisvė, kraštutiniais atvejais gali kilti ir baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl neteisėto laisvės atėmimo.
Tačiau kiekviena situacija vertinama pagal aplinkybes: koks pavojus buvo paskelbtas, ar buvo pareigūnų nurodymas, ar buvo realus tiesioginis pavojus, kiek laiko žmogus buvo laikomas, ar buvo naudojama jėga, ar buvo kitų saugesnių būdų“, – aiškino R.Joskaudienė.
Teisėje labai svarbus proporcingumas, todėl, pasak teisininkės, apsauga turi saugoti – ne savivaliauti.
O kas gali grėsti žmogui, kuris ignoruoja nurodymus?
Jeigu žmogus ignoruoja tik darbuotojo rekomendaciją, situacija viena.
Bet jeigu žmogus sąmoningai nevykdo teisėto ir aiškiai išreikšto pareigūno nurodymo, peržengia ribojamą teritoriją, trukdo pareigūnams ar kelia pavojų kitiems, gali kilti administracinė atsakomybė.
„Civilinės saugos srityje gyventojai turi ne tik teises, bet ir pareigas: pasirengti ekstremaliosioms situacijoms, nesukelti pavojaus kitiems, vykdyti atsakingų institucijų sprendimus ir elgtis taip, kad nebūtų apsunkinamas gelbėjimo darbas.
Paprastai tariant: laisvė išeiti nereiškia teisės elgtis taip, kad dėl jūsų veiksmų rizikuotų kiti“, – aiškino R.Joskaudienė.
Svarbiausia žinutė
Pasak teisininkės, Civilinės saugos metu visi turi pareigas.
„Gyventojas turi elgtis protingai, klausyti oficialios informacijos ir nerizikuoti be būtino pagrindo.
Įstaiga turi informuoti, organizuoti ir padėti, bet ne savavališkai atimti žmogaus laisvę.
Pareigūnai gali duoti privalomus nurodymus, tačiau jie turi būti teisėti, aiškūs ir proporcingi“, – pabrėžė ji.
Todėl atsakymas į klausimą „ar gali neišleisti?“, anot R.Joskaudienės, yra toks:
privatus darbuotojas paprastai negali žmogaus savavališkai fiziškai sulaikyti vien dėl to, kad jam atrodo saugiau;
pareigūnas, gelbėjimo darbų ar operacijų vadovas, esant teisiniam pagrindui ir realiam pavojui, gali riboti judėjimą;
žmogus, norėdamas išeiti, turi elgtis ne impulsyviai, o aiškiai, ramiai ir atsakingai.
Pasak R.Joskaudienė, krizės metu geriausias sprendimas ne tas, kuris garsiausias. „Geriausias sprendimas – tas, kuris išsaugo žmones ir neperžengia teisės ribų“, – pridūrė ji.
