Iki šiol ES mastu tokio teisinio reguliavimo nėra (nors yra ir kalbų, ir iniciatyvų), šį klausimą ES narės sprendžia savarankiškai. Kaip Lietuvoje šiuo metu sprendžiama dėl darbuotojo teisės atsijungti – neatsiliepti į darbdavio skambučius, nereaguoti į el. laiškus ir žinutes po darbo valandų, savaitgaliais ar atostogų metu?
Darbo ir poilsio balanso klausimas mums yra aktualus, nes Lietuva yra viena daugiausiai dirbančių ES šalių. Oficialiosios ES statistikos, Eurostat 2025 m. duomenimis, užimame ketvirtą vietą pagal ilgiausią faktinį darbo savaitės laiką (38,4 val., ES vidurkis – 35,9 val.). Trumpiausia darbo savaitė yra Nyderlanduose (31,9 val.), Danijoje ir Vokietijoje (po 33,9 val.). Prancūzijoje, kuri yra pirmoji ES šalis, nacionaliniu lygmeniu reglamentavusi teisę atsijungti, šis rodiklis yra 35,6 valandos.
Išpopuliarėjusios skaitmeninės darbo priemonės ištrynė ribą tarp darbo ir poilsio, ypač karantino laikotarpiu, kai teko užsidaryti ir dirbti iš namų. Laiškai po darbo valandų, žinutės ankstyvą rytą, vėlyvą vakarą ar savaitgaliais kai kuriuose sektoriuose, ypač susijusiuose su paslaugomis ir klientų aptarnavimu, tapo kone norma. Verslui tenka laviruoti tarp dviejų labai skirtingų interesų: iš vienos pusės – poreikis greitai reaguoti ir užtikrinti kliento pasitenkinimą, iš kitos – poreikis atliepti augančius darbuotojų lūkesčius dėl darbo ir asmeninio gyvenimo balanso.
Lietuvos Seimas pernai jau buvo pradėjęs svarstyti Darbo kodekso pataisas, kuriomis siūlyta įtvirtinti nuotoliu dirbančių darbuotojų teisę po darbo valandų būti nepasiekiamiems darbdaviui. Bet tai yra vienodai aktualu visiems darbuotojams, ar prasminga išskirti tik tuos, kurie darbuojasi nuotoliu?
Tačiau, tiesą pasakius, mums nereikia naujo, papildomo reguliavimo, užtikrinančio teisę būti „atsijungus“. Tai būtų perteklinis, nieko iš esmės nepakeičiantis reguliavimas, nes vadinamoji teisė „atsijungti“ patenka į šalyje galiojančių įstatymų, kuriais reglamentuojamas darbo ir poilsio laikas, nuostatų veikimo lauką.
Lietuvos Darbo kodeksas aiškiai nustato, kad poilsio laikas yra laisvas nuo darbo. Kitaip tariant, darbuotojo teisė ilsėtis – tai ne tik jo apsauga, bet ir darbdavio pareiga užtikrinti aiškų darbo ir poilsio laiko atskyrimą. Darbdavys turi organizuoti darbą taip, kad darbuotojo teisės nebūtų pažeidžiamos. Teisiniu požiūriu bet kokia reikšminga komunikacija su darbuotoju po darbo valandų gali būti laikoma darbo funkcijų vykdymu. Jei tai nėra aiškiai numatyta kaip budėjimas ar papildomas darbas, darbdaviui gali kilti pareiga tai kompensuoti.
Nors verslas vis dar neretai skeptiškai vertina visišką darbuotojų „atsijungimo“ politiką (kas dirbs, jei visi bus atsijungę?), ypač dinamiškoje, besikeičiančioje aplinkoje, visgi brandžios kultūros įmonės supranta darbo ir poilsio balanso svarbą darbuotojų pasitenkinimui ir stengiasi tai užtikrinti ne tik žodžiais. Tai yra ir paties darbdavio interesas, juk darbuotojo poilsis yra ir kokybiško, tvaraus darbo rezultato pagrindas. Įmonės šias nuostatas įtraukia į vidaus politiką siekdamos būti gerosios valdysenos pavyzdžiu ir geidžiamu darbdaviu.
Taigi teisė atsijungti anaiptol nereiškia visiško komunikacijos draudimo pasibaigus darbo valandoms, tačiau tokia komunikacija įmonės viduje turi būti reglamentuota. Darbuotojai turėtų žinoti, kada būtina reaguoti (ir už tai, atitinkamai, turi būti kompensuojama kaip už papildomą darbą), o kada tai yra vadovo įprotis (ir, atitinkamai, reaguoti tuoj pat, po darbo valandų, nereikia).
Aiški vidinė tvarka padės užtikrinti, kad darbuotojai nepatirtų nuolatinio spaudimo reaguoti tuoj pat gavus pranešimą iš darbdavio. Aiškus šių klausimų reglamentavimas pačios įmonės viduje įneštų daugiau aiškumo (ir kartu pasitenkinimo) tarp darbuotojų ir padėtų verslui suvaldyti rizikas bei išvengti klaidų.
