Nuo sandėlio iki maisto technologijų aukštumų
Aristidos Sventickienės kelias „Vilvi Group“ prasidėjo dar 2011 metais, kai ji baigė studijas Kauno technologijos universitete. Nors daugelis jaunų specialistų svajoja apie karjerą didmiestyje, Aristida pasirinko kitą kryptį.
Ji suprato, kad Kaunas – didelis miestas, o jame konkurencija nepatyrusiam, „ką tik iškeptam“ specialistui yra didžiulis iššūkis. Būtent dėl šios priežasties jauni žmonės dažnai nebetęsia kelio pagal savo specialybę. Aristida nusprendė, kad strategiškai geriau yra rinktis mažesnį miestą.
„Nesirinkau lengvesnio kelio. Nebijau iššūkių, visuomet turėjau tikslą ir strategiją. Esu tikra, kad jei dirbi dėl savo tikslo, jį ir pasieksi. Reikia tik nebijoti to darbo“, – pasakodama apie savo pasirinkimą, pabrėžia Aristida.
Jos karjeros pradžia įmonėje liudija neįtikėtiną užsispyrimą ir norą perprasti procesus nuo pat pamatų, nes pirmosios pareigos, kurias ji užėmė, buvo sandėlio darbuotoja.
Tuo metu ji net neįsivaizdavo, kur eina dirbti, tačiau turėjo aiškų tikslą – pradėti dirbti maisto pramonėje, į ją integruotis ir absoliučiai viską „pačiupinėti“ savo rankomis, įgyti žinių bei sukaupti patirties.
Siekdama šio tikslo, ji išbandė darbą prie fasavimo linijų, dirbo pameistre, vėliau – meistre, gilinosi į įvairias pozicijas ir tik tuomet priėmė maisto produktų technologės iššūkį.
„Sėkmės paslaptis yra paprasta, nors ir reikalauja didžiulio atsidavimo. Svarbu stengtis daryti daugiau už kitus, turėti viziją savo darbe ir kryptį, kur nori judėti. Nors ir mažais laipteliais, bet kopti“, – sako Aristida, pabrėždama ir tai, kad patirtis ateina per praktiką, nes toli gražu ne visur ji sutampa su teorija.
Tiesa, norėdama išbandyti ir kitą pramonės šaką, 2015 metais Aristida trumpam buvo išėjusi iš „Vilvi Group“. Tačiau po penkerių metų sugrįžo atgal ir dabar čia dirba jau septintus metus. Ji pati skaičiuoja, jog jei nebūtų išėjusi, įmonėje būtų dirbusi jau 15 metų.
Maistas, kaip kūryba
Šiandien, užimdama vyriausiosios technologės pareigas, Aristida į maisto pramonę žvelgia kūrybiškai. Ją labiausiai žavi galimybė maistą suvokti per chemines reakcijas, fiziką ar mikrobiologiją.
„Tai tikra kūryba kasdienybėje, nes technologas mato maistą kaip gyvą organizmą ir gali kontroliuoti procesus. Tokiame darbe nėra jokios monotonijos, kiekviena diena vis kitokia. O džiaugsmą teikia tai, kad ši kūryba paliečia ir Lietuvos, ir užsienio gyventojus, leidžia prisiliesti prie to, kuo mėgaujasi pirkėjai“, – teigia Aristida.
Anot jos, vyriausiojo technologo kasdienybė apima daug procesų ir nuolatinį bendravimą su gausybe skyrių, pradedant rinkodara ir baigiant pirkimais bei pardavimais, be kurių produktai nepasiektų rinkos.
„Produktai niekada nepaleidžiami į rinką tol, kol nebūna įvertintos visos rizikos ir neįsitikinama, kad jie yra saugūs. Kurdama naujus produktus komanda susiduria ir su nepavykusiais bandymais. Juk tam, kad produktas patirtų sėkmę, jis turi patikti masei, o ne vienam žmogui“, – sako ji.
Todėl degustacijos būna ir vidinės, ir išorinės, o Aristida šypsosi prisipažindama, kad jose laimi nebūtinai tas produktas, kuris labiausiai patiko jai pačiai. Tačiau specialistė įsitikinusi – reikia didžiuotis visais, net ir pačiais mažiausiais pasiekimais, nes tai reiškia, kad judi į priekį.
Komanda, atstojanti šeimą
Darbas maisto pramonėje ir įmonės kultūra ilgainiui Aristidai tapo be galo artimi. Grįžus dirbti į įmonių grupę, pirmus ketverius metus jai teko važinėti į darbą iš Šiaulių, kas nebuvo patogu. Kasdien laukdavo 40 kilometrų kelionė, o vaikas tuo metu lankė darželį. Kelmės rajone šeima jau kurį laiką turėjo sodybą, tad sprendimas persikelti viską pakeitė į gerąją pusę.
„Dirbant pramonėje žymiai maloniau grįžti į ramybę, gamtą, kur mažai miesto šurmulio. O ir kelionė į darbą sutrumpėjo bent perpus“, – pabrėžia Aristida.
Šiandien ji jaučiasi tikra Kelmės krašto dalimi ir ypač vertina vietinių žmonių šilumą. Anot jos, vietos bendruomenė kur kas artimesnė, nes didmiesčiuose žmonės dažniau yra susvetimėję, bendruomeniškumo ten trūksta.
„Labai svarbu ir tai, kaip tu pats pateiki save bendruomenei. Su kokia nuotaika ir ketinimais ateini bei kaip tave pamato kiti – tokį atsaką ir gauni“, – įsitikinusi ji.
Lygiai toks pats bendruomeniškumas klesti ir darbovietėje, kuri Aristidai tapo antraisiais namais. Pasak jos, darbe praleidžiame tiek laiko, kad darbovietė natūraliai tampa antrais namais. O juk namuose norisi, kad viskas būtų tvarkinga ir gera, tad ilgainiui ir darbe žmogus pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip namuose, siekdamas gerinti aplinkos kokybę.
Prie šios namų atmosferos labai prisideda ir stiprus organizacijos kolektyvas. Aristidai artimiausi kolegos yra jos skyriaus technologai, su kuriais ji puikiai sutaria ir nebijo jokių iššūkių.
„Komandoje esame labai draugiški ir jei kolega ko nors nespėja, darbus perima tas, kas turi laisvesnę minutę. Visoje gamykloje gausybė meistrų turi didžiulę patirtį, tad žmonės būtinai pasidalins savo žiniomis“, – pasakoja ji.
Paklausta, kodėl žmonės įmonėje dirba ilgus metus, Aristida teigia, kad svarbiausia yra tiesiog atrasti savo vietą įmonėje, rasti tikslų, o specialybių čia yra didžiulė įvairovė.
Pandemijos krikštas ir dezinfekuoti raktai
Jei Aristidos istorija byloja apie laipsnišką augimą, tai dabartinio AB „Kelmės pienas“ direktoriaus Eduardo Mačiulio karjeros startas pareikalavo visiško atsparumo ekstremalioms situacijoms.
Jo kelionė įmonių grupėje prasidėjo nuo darbo AB „Modest“ – gamykloje, kurioje gaminama mocarela ir pelėsiniai sūriai. Čia Eduardas išbandė gamybos vadovo darbą.
Savo patį pirmąjį žingsnį šiame kelyje Eduardas prisimena su lengva šypsena: „Buvo 2020 metų lapkričio 23-ioji – drėgna, niūri ir labai šalta diena. Tuo metu visoje Lietuvoje buvo tikras COVID-19 pandemijos pikas, o Tauragės apskritis buvo netgi paskelbta oficialiu židiniu. Negana to, išsinuomoto būsto šeimininkė pati sirgo COVID-19, todėl buto raktus gavau tiesiog sumerktus dezinfekciniame tirpale. Jausmai tą vakarą buvo dviprasmiški. Atsimenu, vakare einu tuščiu miestu į parduotuvę, ir galvoju – kaip aš čia save išsitrėmiau?“.
Tačiau šis niūrus pirmasis įspūdis greitai ištirpo, ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai klaidingas.
Penkeri metai, praleisti dirbant sūrių gamyboje, jam suteikė daugybę techninių žinių, išmokė dirbti sudėtingose situacijose ir valdyti pokyčius. Būtent šis etapas jam padėjo užaugti kaip vadovui bei specialistui ir leido tinkamai pasiruošti gerokai didesnėms atsakomybėms – įmonė pakvietė jį tapti šviežių pieno produktų gamyklos „Kelmės pieno“ direktoriumi.
Pokyčiai lėmė grandininę reakciją
Eduardas prisipažįsta, kad sulaukęs tokio pasiūlymo jautėsi įvertintas, paskatintas ir motyvuotas, o kartu tai buvo ir tvirtas patvirtinimas, jog jis eina tikrai teisingu profesiniu keliu, kur pastangos ir darbas nelieka nepastebėti.
Be to, anot jo, itin džiugina grandininė reakcija, kurią sukėlė toks vidinis darbuotojų judėjimas.
„Man perėjus į naujas pareigas, į mano buvusią vietą perėjo komandoje anksčiau dirbusi Reda, o šios vietą užėmė dar kitas darbuotojas, kuris lygiai taip pat gavo puikią galimybę augti. Dažnai vieno darbuotojo paaukštinimas atveria naujų galimybių dar dviem ar trims žmonėms. Man tai yra viena didžiausių motyvacijų ir aiškus pavyzdys komandai, kad įmonė sudaro sąlygas augti, tobulėti ir siekti karjeros tikslų įmonės viduje“, – organizacijos kultūrą giria E. Mačiulis.
Augimas organizacijos viduje jam atrodo labai didelis privalumas ne tik specialistui, bet ir pačiai organizacijai.
„Augdamas įmonės viduje, žmogus kur kas geriau perpranta žmones, organizacijos kultūrą ir pačius procesus. Todėl perėjimas iš vienų pareigų į kitas tampa daug sklandesnis, nei tiesiog atėjus į aukštą poziciją iš šalies. Be to, toks pavyzdys motyvuoja ir kitus darbuotojus, nes jie mato akivaizdžius įrodymus, kad karjeros galimybės įmonėje yra realios“, – pasakoja Eduardas.
Perėjimas prie šviežių pieno produktų gamybos atnešė ir visiškai naujų iššūkių, nes šioje srityje tenka susidurti su gerokai sunkiau prognozuojamais užsakymais, kas reikalauja didelio lankstumo ir ypač greitos reakcijos į nuolat besikeičiančius poreikius.
„Dėl šios priežasties man ypač svarbu, kad visi darbuotojai gerai suprastų segmento, kuriame dirba, specifiką ir jam būdingus iššūkius. Pagrindinis visos komandos tikslas – suvaldyti šiuos gamybinius „amerikietiškus kalnelius“, padaryti juos kuo mažiau jaučiamus“, – sako E. Mačiulis.
Jis teigia, kad nuolat stengiasi įsiklausyti į darbuotojų nuomonę ir suprasti, kaip žmonės jaučiasi savo darbo vietoje, nes tvirtai tiki, kad geri rezultatai yra pasiekiami tik tuomet, kai komanda jaučiasi motyvuota, įtraukta ir vertinama.
„Pasiekti pačių geriausių rezultatų galima tada, kai visi ne tik dirba dėl bendro tikslo, bet ir nebijo kalbėtis apie galimybes ir problemas. Komandinė dvasia geriausiai atsiskleidžia būtent sudėtingais laikotarpiais, pavyzdžiui, įgyvendinant didelius pokyčius ar sprendžiant netikėtas problemas – tada ir supranti, kiek nepaprastai daug gali pasiekti tikra, stipri komanda“, – pažymi „Kelmės pieno“ vadovas.
Bendras tikslas – kokybiški pieno produktai žmonėms
Eduardas gyvena Kaune ir kiekvieną dieną važinėja į Kelmę, tačiau motyvacijos kurti jam netrūksta. Šią vidinę ugnį palaiko ne tik siekiami rezultatai, bet ir pati darbo prasmė.
„Kaip yra pasakęs vienas mano kolega, Zenonas iš „Modest“, mūsų misija – užtikrinti, kad kokybiški pieno produktai pasiektų kuo daugiau žmonių. Ši mintis mane labiausiai ir motyvuoja“, – atskleidžia vadovas.
Motyvacijos prideda ir šeimos palaikymas. Didžiausias Eduardo ramstis – jo žmona Vaida. Jis teigia, kad ir kokia sunki diena darbe bebūtų, grįžus namo jis žino, jog visi sunkumai liks prie durų slenksčio, o žmonos palaikymas suteikia energijos ir leidžia išlaikyti balansą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo.
Be to, vadovo kasdienybėje apstu ne tik gamybos rodiklių optimizavimo, bet ir tikros edukacinės misijos – jam tenka griauti visuomenėje gajus mitus. Dažnai tiek iš visiškai pašalinių žmonių, tiek iš įmonę ateinančių darbintis naujų darbuotojų jis vis dar išgirsta mitą, jog pienas esą gaminamas iš miltelių.
„Nors atrodo keista, kad šį mitą dar reikia griauti, tačiau vis dar tenka“, – stebisi Eduardas. „Tai noriu patikinti – ne, pienas ir pieno produktai nėra negaminami iš miltelių, jie gaminami iš natūralaus karvių pieno“.
Paties Eduardo šaldytuve visada yra pelėsinio lydyto sūrio „Memel Blue“, kurį ypač mėgsta jo žmona. Taip pat jame galima rasti glaistytų varškės sūrelių, kuriuos nepaprastai mėgsta pats Eduardas, bei kasdienių pieno produktų – varškės bei grietinės.
Paprašytas įsivaizduoti, ką po visų savo patirčių pasakytų sau pačiam tą pirmąją, pandemijos paženklintą ir niūrią darbo dieną įmonių grupėje, Eduardas ilgai negalvoja: „Pasakyčiau labai paprastai – viskas bus gerai. Net jei pradžia atrodo niūri, svarbiausia išlikti atkakliam, mokytis ir nebijoti prisiimti atsakomybės. Juk ilgainiui pastangos atsiperka“.
Aristidos bei Eduardo kelias parodo, kiek daug galima pasiekti nuoširdžiai mylint savo darbą ir atradus organizaciją, kuri palaiko ir suteikia visas galimybes realizuoti savo potencialą.
„Vilvi Group“ sudaro bendrovės „Vilkyškių pieninė“, „Modest“, „Kelmės pieninė“, „Kelmės pienas“, „Pieno logistika“, Latvijos įmonė „Baltic Dairy Board“ ir neseniai prisijungusi bendrovė „Marijampolės pieno konservai“.