Paskatas grįžti į darbą matuoja nedarbo spąstų rodiklis. Lietuvoje jis – didžiausias visoje Europos Sąjungoje. 2024 m. nedarbo spąstų rodiklis siekė 102,2 proc. Tai reiškia, kad dalis mažesnes pajamas gaunančių žmonių pirmaisiais nedarbo mėnesiais iš nedarbo ir kitų socialinių išmokų gali gauti daugiau nei uždirbtų grįžę į darbą.
Trečiadienį vykusiuose spaudos pusryčiuose LLRI pateikė pavyzdį: jeigu žmogaus darbo užmokestis siekia 1 662 eurus, jo atlyginimas „į rankas“ sudaro apie 1 093 eurus. Tačiau išėjęs iš darbo pirmuosius tris mėnesius jis gali gauti apie 1 146 eurus išmokų. Taip nutinka todėl, kad nedirbantis žmogus gali gauti ne tik nedarbo išmoką, bet ir kitas socialines išmokas, pavyzdžiui, būsto nuomos kompensaciją, siekiančią 233 eurus.
LLRI prezidentės Elenos Leontjevos teigimu, tokia sistema iškreipia nedarbo draudimo paskirtį. „Nedarbo draudimas Lietuvoje vis labiau virsta nedarbo skatinimo priemone. Jo paskirtis turėtų būti padėti žmogui netikėtai praradus darbą, o ne sudaryti sąlygas planuotai pasitraukti iš darbo rinkos. Kai darbo vietų daugėja, bet nedarbas išlieka aukštas, turime klausti, ar pati sistema pakankamai skatina žmones dirbti“, – sakė E.Leontjeva.
Pasak jos, ypač neramina tai, kad galimybė paatostogauti visuomenės sąskaita tampa socialiai priimtinu ir netgi madingu reiškiniu.
„Daug dirbame su moksleiviais ir mokytojais, ugdome sąmoningumą ir atsakomybės jausmą, todėl ypač skaudu matyti, kad jaunimas finansiniu raštingumu ima laikyti gebėjimą pasinaudoti įvairiomis valstybės teikiamomis galimybėmis. Tenka kalbėti ir su tėvais, kurie sako, kad jų vaikai mato atostogas visuomenės sąskaitą kaip normalų pasirinkimą: draugai jau pasinaudojo, o aš vienas šią vasarą turiu dirbti“, – teigė E.Leontjeva.
LLRI ekspertas Edas Matulaitis atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje matomas darbo rinkos paradoksas: laisvų darbo vietų skaičius sparčiai auga, tačiau nedarbas išlieka aukštas.
„Per pastaruosius penkerius metus laisvų darbo vietų Lietuvoje išaugo 57 proc., tačiau nedarbo lygis išlieka apie 7 proc. Tuo metu Lenkijoje nedarbas siekia 3,1 proc. – daugiau nei dvigubai mažiau. Viena iš šio skirtumo priežasčių yra nedarbo spąstai: Lietuvoje jie viršija 100 proc., o Lenkijoje siekia apie 60 proc.“, – sakė E.Matulaitis.
Pasak jo, nuo liepos 1 d. įsigaliojantys nedarbo draudimo įstatymo pakeitimai nedarbo spąstų problemos iš esmės nesprendžia, o pokyčiai dėl darbo stažo teigiami, tačiau nežymūs.
Nuo šiol nedarbo išmokai gauti reikės 12 mėnesių darbo stažo per 24 mėnesius (vietoje 30), o į šį stažą nebebus įskaičiuojamas ankstesnis nedarbo išmokos gavimo laikotarpis. Iki šiol buvo galima devynis mėnesius gauti nedarbo išmoką, šį laikotarpį įskaityti į stažą, tris mėnesius padirbti ir vėl pretenduoti į išmoką.
„Tai teigiamas pokytis, nes apsunkina pasikartojantį naudojimąsi sistema. Vis dėlto pati išmokų struktūra pirmaisiais nedarbo mėnesiais reikšmingai nesikeičia. Mažiau uždirbantiems asmenims išmokos išliks panašios, o darbuotojams, kurie uždirba apie 1,5 vidutinio darbo užmokesčio, jos netgi išaugs apie 20 proc. Todėl poveikis nedarbo spąstams bus labai ribotas“, – teigė E.Matulaitis.
LLRI vyr. ekspertas Ernestas Einoris pabrėžia, kad nedarbo draudimo sistemos paskatų problema svarbi ne tik darbo rinkai, bet ir viešiesiems finansams.
2025 m. nedarbo išmokoms Lietuvoje išmokėta 542 mln. eurų – apie 0,64 proc. BVP. Tai beveik tiek pat, kiek skirta kelių tiesimui. Pasak E.Einorio, nedarbo draudimas buvo vienintelė socialinio draudimo rūšis, kuri veikė deficitine kryptimi – išmokų išmokėta daugiau nei surinkta įmokų.
„Nedarbo draudimo sistema turi veikti kaip draudimas, o ne kaip galimybė planuoti pajamas iš išmokų. Pavyzdžiui, metus už minimalią algą dirbęs žmogus į nedarbo draudimo fondą sumoka apie 181 eurą, tačiau vėliau gali gauti 5 188 eurus išmokų. Tai daugiau nei 28 kartus didesnė suma nei jo sumokėtos įmokos. Toks santykis rodo, kad sistemoje trūksta saugiklių“, – kalbėjo E.Einoris.
LLRI vertinimu, viena esminių problemų yra tai, kad Lietuvoje nedarbo išmoką galima gauti ir iš darbo išėjus savo noru. Daugelyje Europos šalių tokiu atveju išmokų mokėjimas atidedamas keliems mėnesiams arba jos apskritai nemokamos. Pavyzdžiui, Lenkijoje iš darbo savo noru išėjusiam žmogui išmokos mokėjimas atidedamas 90 dienų.
„Tokia tvarka padėtų užkardyti būtent piktnaudžiavimo nedarbo draudimu atvejus, kartu išlaikant pagalbą tiems, kurie darbą praranda netikėtai ir kuriems ši pagalba iš tiesų reikalinga“, – sakė E.Leontjeva.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovė Daiva Macijauskė teigė, kad LLRI siūlymai galėtų stiprinti paskatas dirbti ir laisvinti darbo santykius.
„Palaikome Lietuvos laisvosios rinkos instituto pasiūlymus dėl terminuotų darbo sutarčių taikymo atlaisvinimo. Šiuo metu terminuotos sutartys gali sudaryti tik 20 proc. nuolatinio pobūdžio darbo sutarčių, o tai ypač riboja mažų ir vidutinių įmonių galimybes lanksčiau priimti darbuotojus“, – sako D.Macijauskė.
Pasak jos, taip pat svarbu svarstyti išmokų mokėjimo ribojimą tiems asmenims, kurie iš darbo išeina savo noru be svarbios priežasties. „Nuo dabartinės situacijos kenčia ir Lietuvos pramonė: laisvų darbo vietų daugėja, tačiau dalis žmonių renkasi išmokas, o ne kvalifikacijos kėlimą, pridėtinės vertės kūrimą ir grįžimą į darbo rinką“, – teigia D.Macijauskė.
LLRI siūlo tris kryptis Lietuvos nedarbo lygiui mažinti: riboti nedarbo išmokas savanoriškai iš darbo išėjusiems asmenims, peržiūrėti išmokų skaičiavimo formulę pirmaisiais nedarbo mėnesiais ir atlaisvinti terminuotų darbo sutarčių taikymą. Lankstesnė sistema padėtų socialinę apsaugą geriau suderinti su paskatomis dirbti, o terminuotos sutartys galėtų tapti laipteliu į ilgalaikį užimtumą.
Instituto vertinimu, nedarbo draudimo sistema veikti kaip finansinė pagalvė žmogui netikėtai praradus darbą, bet kartu aiškiai skatinti grįžti į darbo rinką. Dirbti turi apsimokėti visada – tai būtina ir žmogaus savarankiškumui, ir valstybės augimui.
