Pasak jos, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patogu darbdaviui: vienas žmogus gali padėti ten, kur tuo metu labiausiai reikia. Tačiau darbo teisėje patogumas nėra savarankiškas teisinis pagrindas.
„Darbo sutartis nėra „visko, ko prireiks“ susitarimas. Ji turi aiškiai apibrėžti, kokį darbą darbuotojas dirba, kur jį dirba, kokia apimtimi ir už kokį atlyginimą.
Pagrindinė taisyklė paprasta: „plataus profilio darbuotojas“ kaip pareigybės pavadinimas savaime nėra draudžiamas, tačiau jis negali tapti priemone paslėpti neaiškią darbo funkciją, neapmokamą papildomą darbą ar neįvertintas saugos rizikas“, – aiškina R.Joskaudienė.
1. Darbo teisėje svarbiausia ne gražus pareigybės pavadinimas, o darbo funkcija
Pagal Darbo kodekso 34 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl trijų būtinųjų sąlygų: darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose arba darbo / veiklos apraše, o darbuotojui pareikalavus darbdavys turi raštu pateikti informaciją apie susitartos funkcijos turinį, apimtį arba jai keliamus reikalavimus.
„Tai reiškia, kad darbuotojas negali būti priimamas dirbti tiesiog „viskam“. Net jei pareigybė vadinama plačiai, jos turinys turi būti aiškus.
Pavyzdžiui, teisėtai gali būti įvardyta:
Ūkio dalies darbuotojas, kurio funkcijos: smulkūs remonto darbai, inventoriaus priežiūra, patalpų paruošimas renginiams, priemonių užsakymas, techninės būklės stebėjimas“, – teigė R.Joskaudienė.
Tačiau, pasak jos, problemiška formuluotė būtų:
Plataus profilio darbuotojas, kuris „atlieka administracinius, valymo, sandėliavimo, vairavimo, klientų aptarnavimo, remonto ir kitus vadovo pavestus darbus“.
„Kodėl? Nes tokiu atveju nebeaišku, ar darbuotojas yra administratorius, valytojas, sandėlininkas, vairuotojas, meistras ar viskas viename. O kai neaiški darbo funkcija, neaiškūs ir darbuotojo atsakomybės, apmokėjimo, kvalifikacijos, darbo laiko bei saugos reikalavimai“, – dėstė teisininkė.
2. VDI pozicija: pareiginiai nuostatai gali detalizuoti, bet ne pakeisti darbo funkciją
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) 2025 m. išaiškino labai svarbią ribą: darbo sutartyje nebūtina išvardyti kiekvienos smulkios užduoties, nes susitariama dėl tam tikros darbo rūšies. Tačiau pareiginiai nuostatai turi atitikti darbo sutartyje nurodytą darbo pobūdį. VDI pateikia aiškų pavyzdį: jei darbuotojas priimtas remonto meistru, pareiginiuose nuostatuose galima detalizuoti remonto darbus, bet negalima įrašyti su šia funkcija nesusijusių darbų, tokių kaip valymas ar sandėliavimas.
„Dar svarbiau – VDI pažymi, kad praktikoje pasitaikanti kelių funkcijų formuluotė „su brūkšneliu“ nėra tinkamas sprendimas. Jei darbuotojui pavedamos kelios skirtingos darbo funkcijos, jos turi būti aiškiai aptartos, nurodant, kokios funkcijos atliekamos, kiek laiko, kokia apimtimi ir kaip už jas apmokama.
Kitaip tariant, pareigybės aprašymas nėra „teisinis maišas“, į kurį darbdavys gali sudėti viską, ko nespėjo, nenorėjo ar pamiršo tinkamai įforminti darbo sutartyje“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
3. Kada „plataus profilio darbuotojas“ gali būti teisėtas?
Toks darbuotojas gali būti galimas, jei tenkinamos kelios sąlygos.
Pirma, anot teisininkės, darbo funkcija turi būti aiški. Pavyzdžiui, darbuotojas gali būti priimamas kaip techninės priežiūros specialistas, ūkio dalies specialistas, administravimo ir klientų aptarnavimo darbuotojas ar projektų koordinatorius, jei iš sutarties ir pareigybės aprašo aišku, kokie darbai patenka į šią funkciją.
Antra, kaip nurodė R.Joskaudienė, darbai turi būti tarpusavyje logiškai susiję.
„Jei biuro administratorius priima skambučius, registruoja dokumentus, organizuoja susitikimus ir užsako kanceliarines prekes – tai dar gali būti viena administravimo funkcija. Bet jei tas pats darbuotojas dar turi valyti patalpas, krauti prekes, vairuoti įmonės automobilį ir atlikti remonto darbus – tai jau gali būti skirtingos funkcijos“, – teigė ji.
Trečia, turi būti aiškus atlygis.
„Darbo užmokestis yra būtinoji darbo sutarties sąlyga, o minimalus darbo užmokestis gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. VDI primena, kad jeigu atliekamas kvalifikuotas darbas, atlyginimas turi būti didesnis už minimalų, o minimalus atlygis nėra universalus dydis visoms pareigoms.
Ketvirta, darbuotojas turi būti apmokytas ir instruktuotas. Darbdavys negali reikalauti pradėti darbo, jeigu darbuotojas neinstruktuotas ir neišmokytas saugiai jį atlikti. VDI taip pat nurodo, kad instruktavimas turi būti siejamas su konkrečia darbo vieta ir atliekamu darbu.
Todėl teisėta ne pati etiketė „plataus profilio“, o aiškus, sąžiningas ir dokumentais pagrįstas susitarimas“, – vardijo R.Joskaudienė.
4. Kada tai tampa teisės pažeidimo rizika?
Problema atsiranda tada, kai „plataus profilio darbuotojas“ realiai reiškia: „darysi viską, ką pasakysime, už tą patį atlyginimą“.
„Tai gali kelti darbo teisės pažeidimo riziką keliais atvejais.
Pavyzdžiui, darbuotojas priimamas administratore, bet jai pavedama valyti patalpas, krauti prekes, dirbti kasoje ir pavaduoti sandėlininką. Jeigu tokios funkcijos nebuvo sutartos, tai gali būti ne darbo organizavimas, o papildomos arba kitos darbo funkcijos pavedimas“, – aiškino R.Joskaudienė.
Kitas pavyzdys: darbuotojas priimamas pagalbiniu darbuotoju, tačiau realiai atlieka elektriko, santechniko, vairuotojo ar aukštyje dirbančio darbuotojo funkcijas. Čia, pasak teisininkės, kyla ne tik darbo apmokėjimo, bet ir kvalifikacijos, instruktavimo, sveikatos patikrinimų, profesinės rizikos vertinimo klausimai.
„Trečias pavyzdys: darbo sutartyje nurodyta „plataus profilio darbuotojas“, tačiau nėra aišku, kur jis dirba – biure, sandėlyje, statybvietėje, lauke, pas klientus ar nuolat kintančiose vietose. Darbo kodeksas leidžia, kad darbo funkcijos atlikimo vieta nesutaptų su darbovietės vieta, tačiau tai turi būti aiškiai suprantama, nes darbovietė taip pat yra būtinoji darbo sutarties sąlyga“, – nurodė R.Joskaudienė.
5. Papildomas darbas: kai „platus profilis“ slepia antrą funkciją
Pagal Darbo kodekso 35 straipsnį šalys gali susitarti dėl papildomo darbo. Toks susitarimas tampa darbo sutarties dalimi ir gali būti vykdomas funkcijų jungimo, gretinimo ar projektinio darbo būdu. Nuo 2025 m. sausio 1 d. susitarime dėl papildomo darbo turi būti nurodyta, kada atliekama papildoma funkcija, kokia jos apimtis valandomis, koks darbo užmokestis ar priemoka ir kokia papildomų teisių ar pareigų suteikimo tvarka.
VDI taip pat akcentuoja: jei darbuotojas laikinai ar nuolat atlieka kitą funkciją nei nustatyta darbo sutartyje, tai laikoma papildomu darbu ir tam būtinas atskiras rašytinis susitarimas. Tame susitarime turi būti nurodyta funkcijų apimtis, atlygis, laikas ir kitos sąlygos.
„Svarbi riba: jeigu darbuotojas atlieka tą pačią funkciją, bet didesne apimtimi, tai nebūtinai yra papildomas darbas. Tai gali būti darbo masto padidinimas arba viršvalandinis darbas, už kurį taip pat turi būti tinkamai atlyginama. VDI paaiškina, kad papildomas darbas galimas tik dėl skirtingos funkcijos, o jeigu atliekama tapati funkcija viršijant darbo laiko trukmę, tai gali būti vertinama kaip darbo masto padidinimas, o ne susitarimas dėl papildomo darbo.
Todėl „plataus profilio“ darbuotojas negali būti būdas išvengti priemokos, viršvalandžių ar aiškaus papildomo darbo susitarimo“, – įspėjo teisininkė.
6. Darbdavys negali vienašališkai išplėsti darbo funkcijos
Darbo kodekso 45 straipsnis nustato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu.
Tai, pasak R.Joskaudienės, reiškia, kad darbdavys negali vieną dieną nuspręsti: „nuo šiol administratorė bus ir sandėlininkė“, „vairuotojas dar bus ir pardavėjas“, „valytojas dar dirbs ir prekių krovėju“, jei tai nėra susitarta darbo sutartyje ar papildomo darbo susitarime.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad darbo sąlygų keitimas negali būti savitikslis. Darbdavys turi pagrįsti, kodėl darbo sąlygas iš esmės reikia keisti, o priežastys turi būti realios, konkrečios, būtinos, ir jų buvimą turi įrodyti darbdavys. Jei keičiamos sąlygos, kurioms pagal DK 45 straipsnio 1 dalį reikia darbuotojo sutikimo, priežastys turi būti ir reikšmingos.
7. Teismų praktika: kai darbo funkcija neaiški, ginčas sprendžiamas ne pagal etiketę, o pagal realų turinį
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020 nagrinėjo situaciją, kai darbo sutartyje nebuvo tiksliai nurodyta darbuotojo darbo funkcija. Teismas pažymėjo, kad kai darbo sutartyje tiksliai nenurodyta, dėl kokios funkcijos susitarta, ši sąlyga turi būti nustatoma aiškinant darbo sutartį, jos turinį, realiai vykdytas funkcijas, jų atlygintinumą, ankstesnę praktiką ir tai, kaip sutarties turinį suprato šalys. Be to, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojo naudai.
„Tai labai svarbu kalbant apie „plataus profilio darbuotojus“. Jeigu pareigybė surašyta miglotai, ginčo atveju bus žiūrima ne tik į pavadinimą, bet ir į tai, ką darbuotojas realiai darė, kokius nurodymus gaudavo, už ką jam buvo mokama, ar jis buvo instruktuotas, ar turėjo kvalifikaciją, ar darbas atitiko sutartą funkciją.
2024 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat akcentavo darbo funkcijos ir pavaldumo santykį: darbuotojas privalo atlikti sutartą darbo funkciją, o darbdavys turi teisę kontroliuoti ir vadovauti darbo procesui, tačiau darbdavio nurodymai negali pažeisti darbo sutarties sąlygų ir imperatyviųjų teisės normų.
Kitaip tariant, pavaldumas darbdaviui nereiškia, kad darbuotojas privalo vykdyti bet kokį pavedimą. Pavaldumas galioja sutartos darbo funkcijos ribose“, – aiškino R.Joskaudienė.
8. Darbo vietos įvertinimas: dažnai pamirštama problema
„Plataus profilio darbuotojo“ sąvoka pavojinga ir kitu aspektu – ji gali maskuoti tai, kad darbuotojo faktinė darbo vieta nėra tinkamai įvertinta.
VDI nurodo, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, o darbo vieta ir darbo aplinka turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo traumų ir kenksmingų ar pavojingų veiksnių.
„Darbdavio pareiga atlikti darbo vietų profesinės rizikos vertinimą kyla iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio. VDI nurodo, kad darbdavys organizuoja profesinės rizikos vertinimą įmonėje, o rizikos vertinimo tikslas – nustatyti esamus ar galimus rizikos veiksnius darbo vietose, įvertinti jų lygį, pasirinkti prevencines priemones ir parengti dokumentaciją.
Todėl jei darbuotojas vieną dieną dirba biure, kitą dieną sandėlyje, trečią dieną lauke, ketvirtą dieną vairuoja, o penktą dieną dirba su cheminėmis priemonėmis ar įrankiais, darbdavys turi įvertinti visas realias rizikas. Vien pareigybės pavadinimas „plataus profilio“ neatleidžia nuo pareigos instruktuoti, apmokyti, aprūpinti apsaugos priemonėmis ir tinkamai organizuoti darbą“, – teigė R.Joskaudienė.
9. Esminis praktinis testas darbdaviui ir darbuotojui
Jeigu darbo sutartyje ar skelbime matote žodžius „plataus profilio darbuotojas“, pasak R.Joskaudienės, verta atsakyti į penkis klausimus:
- Kokia konkreti darbo funkcija?
- Ne „viskas pagal poreikį“, o aiškiai apibrėžtas darbo pobūdis.
- Ar pavedami darbai priklauso tai pačiai funkcijai?
- Jeigu ne – gali reikėti susitarimo dėl papildomo darbo.
- Kokia darbų apimtis ir darbo laikas?
Jeigu darbas atliekamas viršijant nustatytą darbo laiką, gali kilti viršvalandinio darbo klausimas.
Kaip už tai mokama?
Skirtingos ar kvalifikuotos funkcijos negali būti pridengiamos minimaliu ar nepakitusiu atlyginimu.
Ar įvertinta reali darbo vieta ir rizikos?
„Jeigu darbuotojas dirba skirtingomis sąlygomis, rizikos turi būti vertinamos pagal faktinį darbą, o ne pagal abstraktų pareigybės pavadinimą“, – teigė teisininkė.
Išvada
„Plataus profilio darbuotojas“ nėra draudžiama sąvoka, jei ji reiškia aiškiai apibrėžtą, tarpusavyje susijusių darbų funkciją.
Tačiau ji tampa teisinės rizikos signalu, jei po ja slepiama:
- neaiški darbo funkcija;
- neapmokamas papildomas darbas;
- vienašališkas darbo sutarties sąlygų keitimas;
- per didelis darbo krūvis;
- neįvertinta darbo vieta;
- neatliktas profesinės rizikos vertinimas;
- darbuotojo kvalifikacijos ir saugos reikalavimų ignoravimas.
Pasak R.Joskaudienės, darbo teisėje darbuotojas nėra „universalus įrankis“.
„Darbuotojas yra sutarties šalis, atliekanti aiškiai sutartą darbo funkciją už sutartą atlyginimą, saugiomis ir teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis.
Todėl tikrasis klausimas ne tas, ar galima turėti „plataus profilio darbuotoją“. Klausimas – ar tas „platus profilis“ yra aiškiai, sąžiningai ir teisėtai įformintas“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
