Sekite 15min Google
Pasak jos, vien atsakymo „visi į darbą važiuoja savo sąskaita“ šioje situacijoje nepakanka.
„Reikia įvertinti, ar darbuotojas vyksta į nuolatinę darbo vietą, ar kelionės į darbdavio parenkamus objektus yra neatsiejama jo darbo dalis“, – pabrėžė teisininkė.
1. Darbo diena gali prasidėti dar prieš atvykstant į objektą
Pagal Darbo kodekso 111 straipsnį darbo laikas siejamas su darbuotojo buvimu darbdavio žinioje arba pareigų pagal darbo sutartį vykdymu. Į jį įtraukiamas ir pasirengimas darbui darbo vietoje bei kelionė iš darbovietės į darbdavio nurodytą laikino darbo atlikimo vietą. Todėl darbo laikas neapsiriboja minutėmis, kai žmogus jau mūrija, montuoja ar atlieka kitą tiesioginį darbą.
„Įprastas vykimas iš namų į nuolatinę darbo vietą paprastai nepriskiriamas darbo laikui. Tačiau darbuotojams, kurie tokios vietos neturi, taikomas kitoks vertinimas“, – teigė R.Joskaudienė.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) aiškina: jeigu darbuotojas neturi nuolatinės darbo vietos ir darbdavio nurodymu iš namų vyksta pas klientą ar į paskirtą objektą, tokia kelionė, taip pat grįžimas iš paskutinio objekto namo, yra darbo laikas, už kurį turi būti mokamas darbo užmokestis.
„Vadinasi, skaitytojo nurodomas nuolatinis objektų keitimas yra reikšminga aplinkybė. Vis dėlto galutinei išvadai būtina patikrinti darbo sutartį ir faktinį darbo organizavimą: ar darbuotojas iš tiesų neturi nuolatinės darbo vietos, kas paskiria objektus ir kaip organizuojamas vykimas į juos. Vien kilometrų skaičius atsakymo nenulemia“, – aiškino R.Joskaudienė.
2. Teismų praktika: svarbu, kieno nurodymu ir kokiu tikslu keliaujama
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendime byloje C‑266/14 „Tyco“ išaiškino, kad nagrinėtomis aplinkybėmis nuolatinės ar įprastos darbo vietos neturėjusių darbuotojų kelionės iš namų pas pirmąjį darbdavio nurodytą klientą ir iš paskutinio kliento namo laikomos darbo laiku.
Teismas, pasak R.Joskaudienės, vertino tai, kad kelionės buvo būtinos darbui atlikti, o klientus ir jų aptarnavimo tvarką nustatė darbdavys.
„Šis sprendimas išaiškino darbo laiko sąvoką. Konkretūs apmokėjimo ir automobilio išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami pagal nacionalinę teisę“, – pabrėžė teisininkė.
Dar vienas aktualus sprendimas – 2025 m. spalio 9 d. byla C‑110/24 „STAS‑IV“. Joje darbo laiku pripažintos kelionės abiem kryptimis tarp darbdavio nustatytos susirinkimo vietos ir darbų atlikimo vietos, kai darbuotojai turėjo vykti kartu, nustatytu laiku ir darbdavio transportu.
„Jeigu brigadai nurodyta 6 valandą susirinkti įmonės bazėje ir iš ten kartu vykti į objektą, kur darbai pradedami 7 valandą, kelionės iš bazės negalima tiesiog palikti už darbo laiko ribų. Vertinama ir kelionė atgal. Šis sprendimas savaime nepriskiria darbo laikui atskiros kelionės iš namų į bazę“, – praktinį pavyzdį pateikė R.Joskaudienė.
3. Aštuonios valandos objekte dar neparodo visos darbo dienos
Skaitytojo nurodytas darbas nuo 7 iki 15.30 valandos, atėmus tikrą pusvalandžio pietų pertrauką, sudaro 8 darbo valandas objekte.
„Paimkime pavyzdį: į objektą važiuojama 45 minutes, tiek pat trunka grįžimas. Jeigu abi kelionės pagal konkrečias aplinkybes priskiriamos darbo laikui, susidaro 9 valandos 30 minučių. Per 20 tokių darbo dienų vien kelionės sudarytų 30 valandų.
Ar susidaro viršvalandžiai ir kiek jų yra, nustatoma pagal darbuotojo darbo laiko režimą, grafiką ir, taikant suminę apskaitą, apskaitinį laikotarpį. Už įprastą viršvalandinį darbą DK 144 straipsnio 4 dalyje numatytas ne mažesnis kaip pusantro karto darbo užmokestis. Darbdavys taip pat turi laikytis viršvalandžių skyrimo ir poilsio reikalavimų“, – komentavo teisininkė.
Pasak jos, komandiruotės kelionei galioja speciali taisyklė. VDI aiškina, kad kelionės į komandiruotę ir atgal laikas apmokamas įprastiniu darbo užmokesčiu. Kai keliaujama už darbo dienos valandų ribų, poilsio ar švenčių dieną, pagal DK 107 straipsnio 4 dalį papildomai suteikiamas tokios pačios trukmės apmokamas poilsis pirmą darbo dieną po kelionės arba šis laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko. Todėl kiekvienai kelionei automatiškai taikyti viršvalandžių tarifą būtų netikslu.
4. Nuosavas automobilis darbui – aiškus susitarimas dėl naudojimo ir kompensacijos
Darbo kodekso 31 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavį suteikti darbo funkcijai atlikti reikalingas priemones ar turtą. Jeigu susitariama, kad darbuotojas darbo metu naudos savo priemones ar turtą, turi būti susitarta ir dėl kompensacijos. Šią pareigą pabrėžia ir VDI.
„Tai aktualu, kai darbuotojo automobilis darbdavio pavedimu ar pagal susitarimą naudojamas darbo reikmėms: vykstama tarp objektų, vežami įrankiai, medžiagos ar kiti darbuotojai“, – pabrėžė teisininkė.
Kad nekiltų ginčų, raštu, pasak R.Joskaudienės, verta aptarti:
- kokioms kelionėms naudojamas automobilis;
- kaip fiksuojami maršrutai ir darbo reikmėms nuvažiuoti kilometrai;
- kaip atlyginamos degalų ir kitos sutartos išlaidos;
- kaip apskaičiuojama kompensacija už automobilio naudojimą, įvertinant ir jo nusidėvėjimą;
- kada pateikiami dokumentai ir išmokamos priklausančios sumos.
DK 31 straipsnis nenustato vienodo visiems darbuotojams „amortizacijos tarifo už kilometrą“. Konkrečios kompensavimo sąlygos turi būti pagrįstos susitarimu ir faktiniu automobilio naudojimu darbui. „Tačiau vien tai, kad darbdavys tokio susitarimo nesutvarkė, dar neatsako į klausimą, ar darbuotojo jau patirtos išlaidos pagrįstai liko jam.
Kai darbuotojas vyksta į komandiruotę, DK 107 straipsnio 2 dalis tiesiogiai numato darbdavio pareigą kompensuoti papildomas transporto, kelionės, nakvynės ir kitas su komandiruote susijusias sąnaudas“, – aiškino R.Joskaudienė.
5. Kilnojamasis darbas ir komandiruotė – skirtingi teisiniai pagrindai
Nuo 2023 m. birželio 1 d. panaikinta ankstesnė DK 144 straipsnio 8 dalis, reglamentavusi specialią kompensaciją už kilnojamojo pobūdžio, lauko sąlygomis ar su kelionėmis susijusį darbą. Todėl šiandien reikalauti ankstesnės procentinės kompensacijos vien remiantis šia nebegaliojančia nuostata negalima. Atskirai vertintini sutartyse prisiimti įsipareigojimai.
Pasak teisininkės, kartu tebegalioja jau aptartos pareigos: tinkamai vertinti darbo laiką, mokėti už darbą ir susitarti dėl darbuotojo turto naudojimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑299‑313/2019 pabrėžė, kad atribojant komandiruotę nuo kilnojamojo darbo svarbu nustatyti, dėl kokių darbo funkcijų ir kokios jų atlikimo vietos šalys susitarė. Ši atribojimo taisyklė aptarta LAT paskelbtoje praktikos apžvalgoje.
„Darbdavys turi aiškiai informuoti darbuotoją apie darbo atlikimo vietą. Pagal DK 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos nėra arba ji nenuolatinė, nurodoma, kad darbuotojas dirbs keliose vietose, ir pateikiamas darbovietės, iš kurios gaunami nurodymai, adresas“, – nurodė R.Joskaudienė.
6. Klaidos, kurios sukelia ginčus
Pasak R.Joskaudienės, darbdavio pusėje:
- Darbo pradžia laikyti tik atvykimą į objektą, neįvertinus privalomo susirinkimo bazėje, pasirengimo ir kelionės.
- Visas keliones vienodai vadinti darbuotojo asmeniniu vykimu į darbą.
- Nuolat naudoti darbuotojo automobilį darbo reikmėms neaptarus kompensavimo.
- Manyti, kad panaikinus senąją kilnojamojo darbo kompensaciją išnyko ir kitos pareigos darbuotojui.
Darbuotojo pusėje:
- Manyti, kad vien didelis atstumas automatiškai suteikia teisę į kelionės apmokėjimą.
- Remtis internete rastais nebegaliojančiais procentais.
- Kaupti tik degalų čekius, nefiksuojant, kuriems darbdavio pavedimams ir maršrutams degalai panaudoti.
- Pasikliauti žodiniu pažadu „vėliau suskaičiuosime“ ir nesaugoti susirašinėjimo.
„Praktinė taisyklė paprasta: darbo užmokestis už kelionės laiką ir automobilio naudojimo išlaidų atlyginimas turi atskirus pagrindus. Sumokėjimas už degalus savaime neatsako į darbo laiko apmokėjimo klausimą“, – teigė R.Joskaudienė.
7. Ką darbuotojui daryti ir kokia gali būti darbdavio atsakomybė?
Pasak R.Joskaudienės, pirmiausia verta raštu paprašyti darbdavio paaiškinti, kokiu pagrindu kelionės neįtraukiamos į darbo laiką, kaip nustatyta darbo atlikimo vieta ir kokia tvarka atlyginamas asmeninio automobilio naudojimas.
„Praktiniam situacijos įvertinimui naudinga surinkti darbo sutartį ir jos priedus, objektų adresus, darbdavio žinutes bei pavedimus, darbo grafikus, algalapius, faktinius išvykimo ir grįžimo laikus, kilometrų duomenis ir išlaidų dokumentus. Svarbu parodyti visą ryšį: pavedimas – kelionė – jos trukmė – patirtos išlaidos“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak jos, darbuotojas savo ruožtu turi veikti sąžiningai, pateikti tikrus duomenis, darbo reikmėms priskirti tik su darbu susijusias išlaidas ir laikytis teisėtų darbo organizavimo nurodymų.
„Ginčą dėl apskaitos saugiau spręsti raštu, savavališkai nekeičiant darbo grafiko. Sąžiningumo ir bendradarbiavimo pareigos nustatytos DK 24 straipsnyje.
Dėl galimų darbo teisės pažeidimų galima kreiptis į VDI, o dėl nesumokėto darbo užmokesčio ar priklausančių kompensacijų priteisimo – į Darbo ginčų komisiją. Tokiems reikalavimams paprastai taikomas 3 mėnesių kreipimosi terminas nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą. Ginčo nagrinėjimas komisijoje nemokamas“, – aiškino R.Joskaudienė.
Jos teigimu, darbdaviui gali tekti sumokėti nepriemoką ir, esant įstatymo sąlygoms, delspinigius arba netesybas.
„Už darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos ir privalomos darbo laiko apskaitos pažeidimus atsakingiems asmenims gali būti taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 99 ir 100 straipsnius.
Skaitytojo aprašytoje situacijoje yra konkretus pagrindas patikrinti, ar darbdavys pagrįstai neapskaito kelionių. Jeigu darbuotojas faktiškai neturi nuolatinės darbo vietos, o kelionės į besikeičiančius darbdavio paskirtus objektus yra būtina jo darbo dalis, VDI išaiškinimas pagrindžia jų priskyrimą darbo laikui. Automobilio naudojimas ir išlaidų atlyginimas turi būti įvertinti atskirai“, – komentavo R.Joskaudienė.
Pasak jos, aiškiai sutarta darbo vieta, apskaitytos kelionės ir iš anksto aptartos automobilio naudojimo sąlygos apsaugo abi darbo santykių šalis.
Teisinė informacija patikrinta 2026 m. spalio 26 d. Pavyzdžiai skirti paaiškinti taisyklių taikymą; konkreti situacija vertinama pagal dokumentus ir faktinį darbo organizavimą.
