Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 09, 09:01

ES energetikos komisarė: šią žiemą nė vienas namų ūkis nesusidurs su šildymo problemomis

Europos Sąjungos šalys iki žiemos turi daug darbo ieškant importą iš Rusijos pakeisiančių energijos šaltinių. Energijos suvartojimą vienaip ar kitaip reikės mažinti, tačiau ne namų ūkių sąskaita, interviu 15min sakė Lietuvoje apsilankiusi Europos Komisijos (EK) energetikos komisarė Kadri Simson. Ji taip pat pakomentavo rizikas dėl Baltijos šalių elektros tinklų priklausomybės nuo Maskvos ir įvertino svarstymus Lietuvoje dėl elektros rinkos liberalizacijos.
Kadri Simson
Kadri Simson / Pauliaus Peleckio / 15min nuotr.

Į Lietuvą atvykusi energetikos eurokomisarė Kadri Simson praėjusį ketvirtadienį dalyvavo iškilmingame Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio (GIPL) atidaryme. Šis projektas sujungė Baltijos šalių rinkas su likusia Europa ir dar labiau padidino regiono energetinį saugumą.

„Rusija neįvertina valstybių narių vienybės ir bendradarbiavimo. Taip pat neįvertina, kaip esame pasirengę visiškai kontroliuoti savo energetikos ateitį“, – renginyje kalbėjo eurokomisarė.

Interviu temos

  • ES parama dujų terminalų statyboms
  • Prognozės dėl energetikos kainų
  • Alternatyvų Rusijai paieškos
  • Grėsmė Astravo AE
  • Elektros rinkos liberalizacija Lietuvoje
  • Baltijos šalių sinchronizacija
  • Branduolinės energetikos ateitis
  • Vengrijos pozicija ES

– Dalyvavote GIPL dujotiekio atidaryme. Projektas reikšmingas tuo, kad sujungia Baltijos šalių regioną su likusia Europa. Kurios ES dalys vis dar yra labiausiai energetiškai pažeidžiamos, savotiškos energetinės salos?

– Kartu su dujų sistemų operatoriais identifikavome papildomų investicijų poreikį, kurių mums reikėtų, jei Rusija visiškai nutrauktų dujų tiekimą ES.

Mes nepradėjome nuo nulio – jau turime keliolika veikiančių suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalų visoje Europoje, o vidutiniškai pernai jie veikė apie 60 proc. savo pajėgumų.

Taigi turime neišnaudotų galimybių.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Egils Levits, Gitanas Nausėda, Andrzej Duda, Kadri Simson
Lukas Balandis / BNS nuotr./Egils Levits, Gitanas Nausėda, Andrzej Duda, Kadri Simson

Be to, kalbant apie naujų terminalų statybas, jie bus iš dalies finansuoti ES fondų. Tai reiškia, kad per artimiausius porą metų mes galime tikėtis ES rinkoje gauti papildomus 16 mlrd. kubinių metrų suskystintųjų dujų.

Kai kurios šalys narės paskelbė ketinančios išsinuomoti plaukiojančius terminalus, kurie pridės papildomus 26 mlrd. kubinių metrų. Tai yra sprendimai trumpuoju laikotarpiu – SGD terminalai, kurie būtų arti labiausiai paveiktų rinkų.

– Renginyje sakėte, kad kai kurioms šalims, kurios neturi priėjimo prie jūros, bus sunkiau rasti alternatyvų tiekėją, nes jos negali pasistatyti naftos ar dujų terminalų. Ar galima sakyti, kad būtent šios šalys yra silpnoji ES energetinio žemėlapio vietą?

– Kalbant apie dujas, situacija nėra tokia bloga – turime dujotiekius, todėl galima tiekti dujas apgręžiant srautą (angl. reverse flow). Mes identifikavome alternatyvius maršrutus netgi Ukrainai. Centrinė Europa yra efektyviai sujungta dujotiekiais, vadinasi, galima aprūpinti šalis, pavyzdžiui, per Italiją.

Naftos klausimas yra kitas. Galima rasti alternatyvių žaliavos tiekėjų, bet nafta turi atkeliauti tanklaiviais į tam tikrus terminalus. Tai įmanoma tik tose šalyse, kurios turi prieigą prie jūros, todėl tai ir yra iššūkis sausumos šalims. Jos iki šiol savo žaliavinę naftą gauna vamzdynais iš Rusijos.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Dujotiekio jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos GIPL veikimo pradžia
Lukas Balandis / BNS nuotr./Dujotiekio jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos GIPL veikimo pradžia

Prie viso to, naftos perdirbimo gamyklos dažniausiai yra pritaikytos specifinei naftos rūšiai. Minėtos šalys turi rasti tiekėjus, kurie tiektų panašios rūšies naftą, kurios būtų netekta iš Rusijos.

– Tiek dujų, tiek elektros energijos kainos šiuo metu yra itin aukštos – gal galite pasidalinti prognozėmis, kur link jos judės toliau? Galbūt pigios dujos apskritai yra praeities dalykas?

– Kainos pasiekė aukštumas dar prieš tai, kai atsirado realūs pertrūkiai. O tai rodo, kad rinkos reaguoja į ateities rizikas. Tuo pat metu žinome, kad esame situacijoje, kai pasaulinis energijos poreikis piko nėra pasiekęs – daugiausia dėl griežtos Kinijos politikos kovojant su COVID-19 pandemija.

Mūsų atsakas į dabartinę krizę turėtų būti dvipusis. Mes turime rasti alternatyvius tiekėjus, o ilguoju laikotarpiu turime pakeisti importą vietiniais atsinaujinančiais ištekliais.

Elektros rinkoje, matome, yra regionų, kur didelė dalis gamybos jau yra padengta atsinaujinančiais ištekliais. Ten vartotojai gauna daug prieinamesnes kainas nei tose šalyse, kurios yra priklausomos nuo importo.

Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Kadri Simson
Pauliaus Peleckio / 15min nuotr./Kadri Simson

Atsinaujinantys ištekliai taip pat suteikia naujų uždarbio galimybių ES bendrovėms. Kalbant apie biodujas, kurias mes galime įmaišyti į tradicinius dujų tinklus, tai yra labai vertinga uždarbio galimybė ES ūkininkams.

– Mes turime 5–6 mėnesius iki kitos žiemos – ES ėmėsi tam tikrų veiksmų, tačiau laikas spaudžia. Realistiškai žiūrint, ką ES gali spėti nuveikti iki to laiko? Ar gali būti, kad šią žiemą kai kurios šalys turės taupyti išteklius?

– Mes visi turime prioritetizuoti energijos taupymą. Jei mes taupome energiją, lengviau atsikratysime rusiškų energijos išteklių importo.

Mes pristatėme planą, kuris skirtas pakeisti 2/3 rusiško importo alternatyvomis. Įvertinome tai, ką gali pasiūlyti pasaulinė rinka, įvertinome, kaip būtų galima paskatinti atsinaujinančių išteklių gamybą jau šiais metais. Saulės jėgainės ant pastatų stogų yra akivaizdi alternatyva, kuri galėtų padėti gaminti daugiau elektros.

Kalbant apie šildymą, nėra taip sudėtinga pakeisti dujinius katilus šilumos siurbliais, todėl tai galėtų būti alternatyva toms šalims, kuriose dujos naudojamos namams šildytis.

Taip pat yra ir rinkos logika – jei dujos bus tokios brangios kaip dabar, tada dujas naudojančios jėgainės nebus taip intensyviai naudojamos kaip anksčiau.

– Bet ar įmanoma, kad kuriuo nors metu patirsime realų energijos trūkumą?

– Žinoma, pilnas rusiškų dujų nutraukimas Europai būtų iššūkis. Praėjusiais metais mes importavome 155 mlrd. kubinių metrų dujų iš Rusijos ir šiuo metu, naudodamiesi alternatyvomis, galime pakeisti 50 mlrd. kubinių metrų. Visa kita turės būti padengta saugyklų dujomis ir atsinaujinančiais ištekliais.

J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Laivas „Independence“
J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Laivas „Independence“

Visos šalys narės turi nepaprastųjų situacijų planus, bet manau, svarbu žinoti, kad namų ūkiais, kurie labai priklausomi nuo šildymo, bus pasirūpinta. Mes turime pakankamą kiekį dujų atsargų, kad galėtume teigti – nė vienas namų ūkis nesusidurs su šildymo problemomis kitą žiemą.

– Lietuvoje šiuo metu labiausiai apkalbama tema – elektros rinkos liberalizacija. Mes esame antrame etape iš trijų, elektros kainos šiuo metu aukštos ir neprognozuojamos, opozicija netgi siūlo procesą atidėti. Kokia jūsų nuomonė – ar procesą verta tęsti?

– Žinoma, tai verta daryti. Konkurencija mažina kainas, o jos nesant sukuriame situaciją, kai alternatyvūs tiekėjai patiria sunkumų įeinant į rinką.

Rinkoje, kuri yra liberalizuota, vartotojas turės pasirinkimą – jeigu jie tam pasiruošę, vartotojai gali sekti kintamą elektros kainą, kas taip pat reiškia, kad jie gali pritaikyti savo elektros vartojimą tam paros metui, kai elektros kainos yra palankiausios.

Aš esu iš Estijos, kur toks elektros vartojimo būdas ten labai populiarus.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Elektros tiekėjai
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Elektros tiekėjai

Vartotojai turi variantą pasirašyti ilgesnius fiksuotus kontraktus, kurie suteikia kompanijoms daugiau nuspėjamumo.

Turime prisiminti, kad „Nordpool“ biržoje būna valandų, kai visa elektros paklausa padengiama iš atsinaujinančių išteklių energija, o jos kainos yra labai prieinamos.

– Karas Ukrainoje priminė daugybę įvairių grėsmių, tačiau buvo ir viena netikėta – branduolinių jėgainių keliami pavojai. Prisimename, ką rusų kariai darė Černobilyje ir Zaporižėje. Lietuva visiškai šalia sienos turi Baltarusijos Astravo jėgainę, kurią mūsų politikai ne vienerius metus vadino nesaugia. Ar pastarieji mėnesiai pakeitė ES požiūrį į Astravo jėgainę ir galbūt numatyti kokie nors ES veiksmai?

– Mes visuomet prioritetizavome branduolinį saugumą. Ne tik čia Europoje, kur visos esamos jėgainės po Fukušimos nelaimės buvo gausiai tikrinamos, bet ir suteikiame pagalbą kaimynams.

Dabar mes suteikiame pagalbą ukrainiečiams, nes kai Rusijos kariuomenė pasitraukė iš Černobylio, jie paliko laboratorijas išplėštas. Turėjome jiems suteikti specifinės įrangos, su kuria galima stebėti, kas vyksta.

Žinoma, darome spaudimą, kad rusai paliktų Zaporižės atominę jėgainę, nes tai prieštarauja visiems civilizuotiems branduolinio saugumo susitarimams – užsienio kariuomenė negali okupuoti branduolinių jėgainių.

Lukašenka Astravas Jodas
Lukašenka Astravas Jodas

Kalbant apie Astravą, mes pasidalinome su jais savo techninėmis žiniomis, o COVID-19 pandemijos metu Europos branduolinės energetikos ekspertai nuvyko ten su ENSREG misija.

– Kaip apskritai matote atominės energtikos ateitį pačioje ES? Buvusi bendrijos narė Jungtinė Karalystė pozityviai žiūri į naujų, smulkių reaktorių statybas, Prancūzija taip pat pasirinko tęsti šią kryptį, kaip tarpinį sprendimą einant prie atsinaujinančių išteklių dominavimo energijos rinkoje.

– ES niekada nefinansuos branduolinės energetikos plėtros, bet padedame šalims, kurios turi jėgaines, kad palaikytume aukštus saugumo standartus.

Mes taip pat skyrėme pinigų trims šalims, kurios uždarinėja savo branduolines jėgaines – viena jų, kaip žinote, yra Lietuva, turinti Ignalinos elektrinę. Tai yra vienintelės lėšos, kurias ES skiria branduolinei energetikai. Uždarymas yra viena brangiausių branduolinių jėgainių ciklo dalių.

Kiekviena šalis gali pasirinkti, kas sudarys jos energijos mišinį, tačiau visos 27 šalys įsipareigojo tapti klimatui neutraliomis. Dabar jos gali naudoti įvairius sprendimus, tačiau iki 2050 m. privalo nebedidinti CO2 kiekio atmosferoje.

Atominių elektrinių gyvavimo ciklas sutampa su šia riba, jos nenaudoja tradicinio, CO2 išmetančio iškastinio kuro, todėl kai kurios šalys narės paskelbė, kad statys naujas jėgaines.

Žinoma, Europa dabar susiduria su iššūkiu – naudojamos elektrinės yra santykinai senos. Metai po metų tos elektrinės, kurios buvo pastatytos 80-aisiais, pasieks savo galiojimo datą ir turės būti uždarytos.

Tai didelis iššūkis. Žinome, kad Vokietijoje ta riba beveik jau atėjo, todėl laikas yra labai sudėtingas.

Yra vienas sektorius, kur ES investuoja didelius pinigus – tai branduolinės sintezės technologija. Ji dar neištobulinta, bet mes turime didžiulę bandymų vietą Prancūzijoje, kuri vadinasi ITER. Joje mokslininkai stato didžiausią tokamaką (įrenginys, skirtas plazmos sulaikymui, vykstant termobranduolinei sintezei – 15min). Jei šiuo būdu pavyktų pradėti gaminti energija, procese neišsiskirtų branduolinių atliekų.

– Nauja ES energetikos strategija yra ieškoti energijos alternatyvų, siekiant sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau Europoje yra ir sąjungai nepriklausančių šalių, kurios išteklius gaudavo ar tebegauna iš Rusijos. Žinoma, pirmiausia prisimename Ukrainą, tačiau yra ir kitų šalių, pavyzdžiui, Balkanuose – dalis jų galimai ateityje netgi taps ES narėmis. Ar ES gali padėti sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių ne bloko narėms ir ar turėtų tai daryti?

– Mes esame įkūrę regionines dujų koordinacijos grupes, visos ES šalys priklauso kuriai nors grupei, todėl jei tiekimas regione būtų nutrauktas, jos galėtų pasinaudoti požeminėmis regionų saugyklomis. Kai kurios šalys tokių saugyklų neturi, kaip žinote, taip pat ir Lietuva.

Gruodį mes pakvietėme Ukrainą dalyvauti vienos iš tokių grupių veikloje. Bet visada, kai galvojame apie Ukrainą, mintyse turime ir Moldovą. Pernai ji tapo pirmuoju pavyzdžiui, kaip „Gazprom“ naudojo dujų tiekimą kaip politinį įrankį.

Šiuo atveju bendradrabiaujame su Moldova, Ukraina, Sakartvelu ir Vakarų Balkanų šalimis. Mes turime gerą partnerį, organizaciją Energijos Bendrija (angl. Energy Community), padedančią minėtoms valstybėms. Jei vieną dieną šios valstybės taps ES narėmis, tuomet energetikos politika bus vienas esminių kriterijų ir ji turės sutapti su mūsiške. Tai bus kriterijus, kurį teks išpildyti stojant.

– Lietuva yra beveik visiškai nepriklausoma nuo Rusijos energetikos sektoriaus, bet liko sinchronizacijos klausimas. Atsijungti nuo BRELL Baltijos šalys ketina iki 2025 m. pabaigos. Ar manote, kad šiandienos kontekste tai yra rizika?

– Einame link visiškos sinchronizacijos. Tai yra ES prioritetas, esame finansavę šiuos projektus.

Estija, Latvija ir Lietuva yra pasiruošusios atvejui, jeigu reikėtų sinchronizuoti tinklus neplanuotai. Mes sugebėjome sinchronizuoti Ukrainos ir Moldovos elektros tinklus. Todėl manau, kad nereikia nerimauti, nes Lietuvai, Latvijai ir Estijai tai nebūtų neįmanomas uždavinys.

123RF.com nuotr./Elektros tiekimas
123RF.com nuotr./Elektros tiekimas

Kaip suprantu, sistemų operatoriai nusprendė, kad norėtų užbaigti sinchronizaciją tvarkingai. Ir kol kas pasiruošimas vyksta sklandžiai. Tai nėra rizika.

– Mes daugiausia kalbame apie dujas, naftą ir anglį, kai svarbiausius Rusijos eksporto išteklius, nuo kurių priklausoma Europa. Ar yra ir kitų išteklių, pavyzdžiui, branduolinis kuras – prisimename, kad Rusijos lėktuvams buvo padaryta išimtis sankcijose, kad galėtų gabenti uraną Slovakijos branduolinei jėgainei?

– Taip. Praėjusią savaitę Suomija paskelbė atšaukianti bendrą projektą su „Rosatom“, kuris būtų paremtas rusiškomis technologijomis.

Bet ES yra penkios valstybės, kurios turi veikiančias atomines elektrines, paremtas rusiškomis technologijomis. Tai reiškia, kad jos priklausomos nuo rusiško kuro. Tos šalys yra Suomija, Slovakija, Vengrija, Bulgarija ir Čekija.

Dabar dirbama siekiant rasti jiems alternatyvius kuro šaltinius.

– Koks jūsų požiūris į Vengriją? Jų pozicija atrodo tikra problema, nes trukdo įvesti realias sankcijas. Netgi susidaro įspūdis, kad dalį pasipriešinimo lemia ne tik didelė energetinė priklausomybė nuo Rusijos, bet ir savotiškas politinis užsispyrimas.

– Na, mes sugebėjome pritaikyti penkis sankcijų paketus. O to nebūtų įvykę be vienbalsio pritarimo.

Visos 27 šalys sutarė dėl penkių paketų ir tai jau turi didžiulę įtaką Rusijai. Pavyzdžiui, pirmasis sankcijų paketas jau paveikė rusų galimybes gaminti naftos produktus. Paskutinis paketas buvo nutaikytas į anglį, o dabar narės diskutuoja apie detales dėl visiško rusiškos naftos embargo. Nesakyčiau, kad kai kurių narių specifika yra problema, jeigu mes suformuluosime tokias sankcijas, kurios daugiau paveiks Rusiją, o ne mūsų pačių ekonomikas.

Jeigu valstybės diskutuoja apie priemones, tai nėra problema, o kelias į priekį. Vengrija taip pat pritarė Ukrainos ir Moldovos elektros tinklų sinchronizacijai. Mes sugebėjome sutarti labai greitai ir sistemų operatoriai nudirbo pusantrų metų darbą per dvi savaites.

Manau, kad iki šiol Europa išreiškė ir įgyvendino labai daug. Pasiekėme vienybę, kurios niekas nesitikėjo.

– Tačiau norėčiau pastebėti vieną dalyką – šeštojo sankcijų paketo diskusijose pažymima, kad rusiškos naftos embargas iki metų pabaigos turėtų dvi išimtis – Slovakiją ir Vengriją, kurios yra labiausiai priklausomos. Ar manote, kad tai geras kompromisas?

– Tai nėra išimtis, tiesiog šioms šalims suteikiama daugiau laiko rasti alternatyvius energijos šaltinius. Jeigu reikia surasti alternatyvas vamzdynais tiekiamoms dujoms ir jūs neturite savo naftos terminalų, nes esate šalis be jūros, o iš kaimyninių šalių naftotiekiai jūsų nepasiekia, turite didžiulį logistinį iššūkį.

Nėra taip paprasta rasti sprendimus. O būtent tai yra priežastis, kodėl jiems siūlomas termino pratęsimas. Bet tai nėra išimtis.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką