„Nors apie pusė Lietuvos šildosi malkomis, dujomis ar kitais individualiais būdais – apie jų problemas (neveikia šilumos siurbliai, granulės ir malkos ne tik pabrango kelis kartus, bet ir neįmanoma jų įsigyti) viešoje erdvėje beveik nekalbama.
Tuo tarpu daugiabučių šildymo sąskaitos susiję tiek su savivaldybių, tiek ir su nacionaline politika, todėl tapo politinių batalijų lauku. Ypač lyginant skirtingų politinių grupių valdomus didmiesčius. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) ne vieną dešimtmetį analizuoja šilumos ūkio statistiką, dalyvauja sprendimų priėmime, tad pabandysime pateikti apžvalgą objektyviai – remdamiesi skaičiais ir argumentais“, – rašoma LŠTA pranešime.
Kas daugiausiai nulėmė sausio šildymo sąskaitų dydį?
Turbūt mažai kas abejoja, kad šiemetinis sausis, kurio vidutinė temperatūra buvo beveik -10°C , buvo gerokai šaltesnis negu prieš metus, kai vidutinė temperatūra buvo +2°C. Šiluminės energijos suvartojimas centralizuotai šildomuose pastatuose matuojamas šilumos skaitikliais, kurie užfiksavo 60-80 proc. didesnį šilumos suvartojimą negu 2025 metų sausį.
Tuo tarpu vidutinė šiluminės energijos vieneto kaina (be valstybės mokesčio PVM) sausį, iš esmės panaši – 7,97 ct/kWh, kai prieš metus buvo atitinkamai 8,02 ct/kWh. Galutinį sąskaitos dydį dar padidino 12 procentinių punktų valstybės padidintas PVM dydis, panaikinus lengvatinį jo tarifą centralizuotam šildymui.
Tai esminiai sausio mėnesio pokyčiai, tačiau konkretaus buto šildymo sąskaitą lemia ir kiti faktoriai: pastato energetinė kokybė ir jo aplinka, pastato priežiūra ir šildymo reguliavimo būdas, buto dydis ir pastato geometrijam kiti veiksniai. Sudėjus visas aplinkybes, sausio mėnesio statistinio (60 m2) buto šildymo sąskaitos tame pačiame mieste (su ta pačia šilumos vieneto kaina) skyrėsi nuo 60 iki 305 EUR – tai yra iki 5-6 kartų.
Didžiulė šildymo sąskaitų įvairovė gana stabili ir būdinga iš esmės visiems didesniems Lietuvos miestams, nes daugiabučiai labai nevienodi tiek savo konstrukcija, tiek ir energetinės kokybės požiūriu.
Kokią įtaką šildymo sąskaitoms daro savivaldybėje nustatyta šilumos vieneto kaina?
Pigiausia šiluma šių metų sausio mėnesį buvo Utenoje (6,7 ct/kWh su 21 proc. PVM), o brangiausia Lazdijuose – 15,1 ct/kWh. Šilumos vieneto kaina tiesiogiai daro įtaką šildymo sąskaitai. Su mažomis išimtimis, šilumos kaina didžiausia mažose savivaldybėse ir priešingai – mažiausia didžiuosiuose ar vidutinio dydžio miestuose. Įprastai čia didelis prijungtų prie šilumos tinklų pastatų skaičius, pastatai daugiaaukščiai, yra daug biudžetinių, komercinių ar net pramoninių vartotojų ar panašiai.
Tai lemia, kad didesniame mieste yra didesnis šilumos tiekimo sistemos naudotojų skaičius ir tai lemia mažesnę „šilumos ūkio išlaikymo“ dedamąją galutinėje kainoje. Pavyzdžiui, Utenoje ši dedamoji sausio mėnesį buvo 2,33 ct/kWh, kai tuo tarpu Lazdijų savivaldybėje – 7,71 ct/kWh. Nors abi įmonės šilumos gamybai naudoja biokurą, tačiau įrenginių išlaikymo sąnaudos Lazdijuose tenka žymiai mažesniam vartotojų skaičiui ir tai didina galutinę šilumos kainą.
Šilumos kainų nustatymo tvarką nustato Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) ir ji nuosekliai tikrina visus dokumentus bei skaičiavimus. Leistinas pelnas, įskaičiuojamas į šilumos kainas, yra susietas tik su veikloje naudojamo turto verte, tad nuo klimato nepriklauso.
Kodėl skiriasi šilumos kainos didmiesčiuose?
Tarp penkių Lietuvos didmiesčių šilumos kainos skiriasi gerokai mažiau. Šių metų sausį didžiausia šilumos kaina buvo Kaune (11 ct/kWh su 21 proc. PVM), o mažiausia – Šiauliuose 7,8 ct/kWh su 21 proc. PVM. Vilniuje siekė 9,3 ct/kWh su 21proc. PVM, o Klaipėdoje – 8,8 ct/kWh su 21proc. PVM.
Kadangi VERT nustato pagrįstas ir leistinas metines pajamas kiekvienai įmonei, tai korektiškas yra tik vidutinių metinių šilumos kainų palyginimas. 2024 metais taikytos vidutinė svertinė šilumos kaina buvo: didžiausia Vilniuje (7,1 ct/kWh be PVM), o mažiausia Šiauliuose (6,2 ct/kWh be PVM). Kaune ir Klaipėdoje atitinkamai 6,8 ir 6,6 ct/kWh be PVM. Vertinant mėnesinių šilumos kainų svyravimus didžiuosiuose Lietuvos miestuose, pastebimas ryškus ir skirtingas šilumos kainų pokytis tarp šilčiausių ir šalčiausių mėnesių. Tai susiję su šilumos gamybos skirtumais.
Pavyzdžiui, Šiauliuose visą miestui reikalingą šilumą gamina tik AB „Šiaulių energija“, o trijuose didžiausiuose miestuose apie 2/3 šilumos perkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG). Dėl to šiuose miestuose maždaug 8 mėnesius dalis šilumos gamintojų neveikia (negauna pajamų), o jas realiai gali „užsidirbti“ tik šalčiausiais 3 žiemos mėnesiais. Dėl šios priežasties Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 2026 sausį šilumos kaina padidėjo 40-57 proc., lyginant su 2025 metų liepa, tuo tarpu Šiauliuose per tą patį laikotarpį ji padidėjo tik 10 proc.
Šio miesto kainą iš esmės lėmė žieminis išteklių pabrangimas, nes savivaldybės įmonė gali „surinkti“ leistinas pajamas tolygiai kas mėnesį. Tuo tarpu kituose trijuose miestuose sezoninį šilumos kainų padidėjimą žiemos mėnesiais lemia konkuruojančių šilumos gamintojų siekis „užsidirbti“ visiems metams būtinųjų pajamų. Siekiant tolygiau kas mėnesį surinkti leistinas pajamas Kaune, kur veikia daugiausiai NŠG, ir užtikrinti būtinųjų šilumos gamintojų išlikimą rinkoje, buvo VERT įvestas pastovusis galios mokestis.
Kas nulėmė šilumos gamybos skirtumus didmiesčiuose?
Kiekvienas iš didžiųjų miestų turi savą „šilumos ūkio“ istoriją. Vilnius buvo išnuomotas „Dalkia“ (vėliau „Veolia“), kurie nebesitikėjo valdyti ūkio ir tuo pačiu investuoti ateityje. Dėl to, drastiškai pabrangus dujoms biokuro katilines statė privatūs investuotojai „už tvoros“. Kaunas siekė atsikratyti Gazprom įtakojamos dujinės termofikacinės elektrinės ir skatino „Kauno energiją“ bei investuotojus įrenginėti biokuro katilines ir elektrines mieste ir taip sukurti konkurenciją šilumos gamyboje.
Klaipėdoje buvo pramonės įmonių, kurios norėjo gaminti ir atiduoti miestui savo šilumą. Nacionalinis interesas – prasmingai panaudoti komunalines atliekas – buvo įgyvendintas pastačius tris didelės galios kogeneracines jėgaines šiuose miestuose, pritraukiant tuometinio „Fortum“ (dabar „Gren“) ir „Ignitis“ lėšas.
„Šiaulių energija“ investavo pati, tačiau šiam miestui reikalingi galingumai gerokai mažesni negu kituose trijuose didmiesčiuose. Kitas nacionalinis siekis buvo – kuo greičiau ir kuo plačiau pakeisti importuojamą brangų iškastinį kurą vietiniu atsinaujinančiu pigiu biokuru. Nors biokuras pigus, tačiau jo deginimui naudojami įrenginiai sudėtingi ir brangūs, todėl ir atsirado galimybės investuotojams. Dujų pakeitimas į biokurą atpigino šilumą, sukūrė Lietuvos „bioekonomiką“, generavo biudžetui įplaukas.
Didžiausią pažangą šiuo požiūriu padarė Kaunas, kuriame 2024 metais šilumos gamybai buvos panaudota tik 5,6 proc. importuojamo iškastinio kuro. Vilniuje ir Šiauliuose tokio kuro dalis siekė 21 proc., o Klaipėdoje – 10 proc. Primintina, kad tiek Europos Sąjungos (ES), tiek Lietuvos strateginis tikslas yra pilnai atsisakyti iškastinio kuro šilumos gamyboje. Deja, tačiau pakeisti paskutinius procentus iškastinio kuro yra brangu, nes tokie įrenginiai didina šilumos kainą, kadangi turi dirbti tik trumpą laiką šalčiausiu laikotarpiu. Tai didele dalimi lemia aukštesnes šilumos kainas žiemos mėnesiais Kauno centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje.
Kas toliau?
Praeis neįprastai šaltas sausis ir vasaris, šildymo sąskaitos butui nukris iki 1-2 EUR už parą ir ažiotažas greičiausiai baigsis. Akivaizdu, kad šilumos vieneto kainų mažinimui galimybių daug nėra, nes pigiau ir naudingiau valstybei šilumą gaminti kitaip negu iš vietinio ir atsinaujinančio biokuro ar atliekų, tiesiog nėra.
Šilumos kainą galėtų mažinti didesnis prisijungiančių vartotojų skaičius (ypač iki šiol naudojančių importuojamas gamtines dujas) arba valstybės (ES) tikslinės dotacijos šilumos ūkio modernizavimui ir plėtrai. Gal tai būtų pigiau negu didžiulės išlaidos šildymo kompensacijoms. Realiausias kelias šildymo sąskaitų mažinimui – didesnė ar mažesnė pastatų renovacija, tačiau tam reikia naujų ir veiksmingų priemonių jos paskatinimui ir paspartinimui.
