Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 17d. 07:30

Minint Energetikų dieną – istoriko žvilgsnis: apie prestižinės specialybės statusą ir tradicijas nuo LDK

Žalioji energetika
123RF.com nuotr. / Žalioji energetika

Balandžio 17-oji – Lietuvos energetikų diena, profesinė elektrikų, šilumininkų, dujininkų, naftininkų šventė, turinti gilias tradicijas, nors šalyje oficialiai minima pastaruosius 19 metų, nuo 2003-iųjų. Energetiko profesija daugelį metų laikyta prestižine, sovietmečiu net buvo tikima, kad „tik energetikų dėka visa Lietuva, įskaitant kaimus, bus apšviesta ir apšildyta“, studentai veržėsi į tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabartinį Kauno technologijos universitetą, – Red.), konkursai prilygo populiarumo niekad nestokojusiai medicinai, rašoma „Ignitis grupės“ pranešime spaudai.

Tuo tarpu šiandien pasirinkti energetiko kelią vilioja plačios žinių pritaikymo galimybės – palaipsniui keičiasi ne tik profesijos, bet ir pačios energetikos sąvoka, įtraukdama vis daugiau papildomų kompetencijų.

Šiandien balandžio 17-oji – svarbi ne tik patiems energetikams, tai proga visiems prisiminti, kokią svarbią misiją atlieka šios profesijos atstovai, o ir visas sektorius – išmanūs energetikos sprendimai jau seniai tapo neatsiejama mūsų visų kasdienybės dalimi.

„Be energijos tiekimo viskas sustotų. Dažnai apie tai nesusimąstome, tačiau veikiausiai nė žingsnio nežengtume, ji labai svarbi“, – sako daugiau nei 60 metų darbo patirtį energetikoje turintis energetikos istorikas, Lietuvos energetikų senjorų klubo prezidentas Vilius Šaduikis.

Šventės tradicijos siekia LDK laikus

Pasak jo, idėją turėti savo profesinę šventę energetikai brandino nuo 1992-ųjų – tuomet svarstė, kad balandžio 17-ąją būtų puiku įprasminti ją siejant su tuomet minėtu pirmosios elektros lemputės 100-mečio jubiliejumi Rietave. Iki tol sovietiniais laikais Energetikų diena buvo minima gruodžio 22 dieną, ji pažymėjo tądien 1920-aisiais patvirtintą GOELRO planą

Istoriko teigimu, dar ankstesnių šios progos įprasminimų būta net LDK laikais, kai energetikai profesinę šventę švęsdavo drauge su ugniagesiais, kalviais, kepėjais, metalurgais – tuomet ji buvo minima gegužės 4-ąją, šv. Florijono dieną.

„Įdomi detalė – 1898 metais Vilniaus miesto Dūma tvirtinant centrinės elektrinės projektą taip pat patvirtino ir kitą sprendimą, buvo priimta sąmata Gaisrininko dienai pažymėti, kurioje – 2 pūdai mėsos, 1 pūdas duonos, 4 kibirai alaus ir 2 kibirai degtinės bei 40 kiaušinių“, – pasakoja V.Šaduikis.

Ši šventė nebuvo pamiršta ir tarpukario Lietuvoje – tuomet miestų gaisrinės turėdavo savo dūdų orkestrus, būdavo organizuojami šventiniai paradai, teatralizuoti pasirodymai gatvėse.

Ir nors pokario metais panašios progos buvo nustumtos į šoną, nuo 1966-ųjų gruodžio 22-ąją energetikai susirinkdavo į kasmetinės Energetikų dienos minėjimą.

Keičiantis technologijoms ieškoma tvaresnių sprendimų

V.Šaduikis tikina – beveik 130 metų trunkantis energetikos kelias Lietuvoje nebuvo lengvas, tačiau šiandien galima džiaugtis įspūdingais pasiekimais: suskystintų dujų terminalu, jungtimis su Švedija, Lenkija, integruotu dujų ūkiu, biokuro naudojimu, saulės bei vėjo energetikos plėtra.

Metams bėgant, transformuojasi ir pati energetika: laidus ir vamzdžius keičia saulės baterijos, vėjai, vandenilio technologijos, elektromobiliai – kietoji infrastruktūra virsta šiuolaikiškesne, išmanesne, tvaresne.

„Ta transformacija labai džiugina: atsiranda vis daugiau įvairių IT sprendimų, vis daugiau jaunų žmonių energetikos sektorių mato kaip patrauklią darbo zoną, siekia eiti koja kojon su inovacijomis. Prioritetu tampa klimato kaitos klausimas, jis turi didelę reikšmę energijos žalinimui, atsinaujinančių šaltinių svarbai“, – pasakoja Ž.Skibarkienė.

Ji išskiria tris svarbiausiais kryptis, kurios atspindi sektoriaus judėjimo kryptį, tai – dekarbonizacija, demonopolizacija, decentralizacija. „Šios trys „D“ raidės keičia viską: pradedant tvarumo skatinimu, baigiant dėmesio mažiems elektros gamintojams užtikrinimu, išėjimu iš valstybės monopolio. Dabar kiekvienas galime pasigaminti elektrą, dar lieka išmokti ją saugoti“, – sako ji.

Dalis Lietuvos gyventojų tą daro jau ir dabar – įsigyja saulės parkus, įsirengia saulės elektrines, taupo, saugo ir kaupia energiją. Tokiems sprendimams brėžiamos palankios perspektyvos, į juos nukreipta ir valstybinė politika – planuojama, kad iki 2050 metų Lietuva galės pati aprūpinti elektros energija. „62-ejus metus dirbu energetikos srityje, mačiau, kaip metams bėgant daug dalykų keitėsi, tačiau didžiausiu poslinkiu į gera vadinčiau saulės ir vėjo, biokuro išnaudojimą“, – komentuoja V.Šaduikis.

Apskritai darbą energetikoje Ž.Skibarkienė vadina misijiniu – esą be elektros daugelis apskritai nebemokėtume gyventi. Tačiau specialistų pagalbos reikšmė neretai pastebima tuomet, kai nutinka nelaimė, kai dėl įvairių aplinkybių tenka bandyti atstatyti tinklą. „Kol turime patogiai prieinamą elektrą – jos nevertiname, tačiau kai jos nebėra – suprantame, kad ji yra gyvybiškai svarbi kiekviename žingsnyje“, – tikina.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

13:00
05:27
13:56

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką