Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen neseniai pareiškė, kad atsisakyti branduolinės energetikos Europoje buvo strateginė klaida, nes sparčiai kylančios naftos kainos vėl sukėlė susirūpinimą dėl bloko energetinio pažeidžiamumo.
Komentuodamas besikeičiantį Briuselio požiūrį į atominę energetiką, europarlamentaras V.Sinkevičius 15min laidoje teigė, kad EK pirmininkė turėjo omenyje, kad klaida buvo ES, ypač Vokietijoje, uždaryti dar veikiančias atomines elektrines ir tikėtis, kad pigios rusiškos dujos bus pramonės pagrindas.
„Aš net neabejoju, kad tai taip pat buvo Rusijos skaičiavimuose, kai jie planavo atakuoti Ukrainą“, – įsitikinęs europarlamentaras.
Pasak jo, nors ES daug investavo ir padarė didelį progresą atsinaujinančios energetikos plėtroje, šie energijos šaltiniai turi labai didelį minusą – negarantuoja pastovumo.
V.Poderys antrino, kad Europa planavo, jog elektros generavimo pagrindas bus saulė ir vėjas, o šiuos išteklius papildys baterijos ir dujos. Vis dėlto pastaraisiais metais pasaulyje kilę konfliktai, tokie, kaip 2022 metais Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, o šiuo metu – konfliktas Irane, išryškino šio plano skyles: elektros generavimas iš atsinaujinančių išteklių nepastovus, o per karus ne tik staigiai į viršų šoka dujų kainos, bet ir gerokai sumažėja jų pasiūla rinkoje.
„Supratome, kad, jeigu norime būti saugūs, šalia kintančios saulės ir vėjo gamybos turime turėti ir pastovią gamybą – tai yra branduolinė energetika. Be to, ji neteršia atmosferos anglies dvideginiu. Kitaip sakant, tai saugu ir gamtosaugine, ir elektros gamybos pastovumo, ir energetinio saugumo prasmėmis, nes branduolinį kurą tiekia ir gamina ne tik rusai, bet ir Kazachstanas, Kanada, kitos šalys. Kitaip sakant, pagal visus tris pagrindinius kriterijus, manau, kad atominė energetika reikalinga“, – pabrėžė V.Poderys.
V.Sinkevičius pritarė, kad Europoje pastovumui užtikrinti reikalingas dar bent vienas energijos šaltinis, nes diversifikacija yra vienas iš fundamentalių energetikos principų.
Supratome, kad, jeigu norime būti saugūs, šalia kintančios saulės ir vėjo gamybos turime turėti ir pastovią gamybą – tai yra branduolinė energetika.
„Ir šiuo atveju, be jokios abejonės, kalbama apie atomines jėgaines“, – mano V.Sinkevičius.
Pasak jo, tokia pat situacija ir Lietuvoje – nors pasiektas reikšmingas progresas plėtojant elektros gamybą iš saulės ir vėjo, sistemos balansavimui vis dar naudojame dujas.
Mažieji reaktoriai ar didelė atominė elektrinė?
Lietuvos elektros sistema nėra didelė, todėl diskusijose apie atominę energetiką V.Sinkevičius mato dvi kryptis – mažos galios moduliniai branduoliniai reaktoriai (SMR) arba regioninis projektas.
SMR ypatingą dėmesį skiria ir Briuselis – EK norėtų juos matyti veikiančius iki 2030 m. pradžios. SMR turi apie trečdalį tradicinio branduolinio reaktoriaus generavimo pajėgumo, tačiau juos palyginti paprasta pastatyti, todėl jie yra prieinamesni. Jų konstrukcija užtikrina didesnį saugumą ir efektyvesnį veikimą nei tradicinės jėgainės, tačiau jie dar nėra plačiai naudojami.
„Ta didžioji atominė jėgainė, apie 1000 megavatų (MW), yra sunkiai įsivaizduojama prie dabartinių Lietuvos galimybių ir investicijų, padarytų į saulę ir vėją. Tai galėtų būti mažas branduolinis reaktorius, kuris užtikrintų tą dalį, kurią mes vis dar importuojame, ir tą dalį, kurią dengiame dujomis. Arba tai galėtų būti regioninis projektas“, – apie Lietuvos pasirinkimus svarstė V.Sinkevičius.
Kalbėdamas apie tai, koks elektros generavimo šaltinių rinkinys užtikrintų mažiausias kainas Lietuvoje, V.Poderys taip pat siūlė galvoti ne atskirai apie Lietuvos, bet bendrai apie visų trijų Baltijos šalių elektros sistemą.
„Stabilumą valdome visos trys mažos šalys. Latvija turi daug vandens, mes turime daug saulės, vėjo, ir turbūt dabar, ypač estai, svarsto ir sprendžia, ar statyti dujinę, ar atominę elektrinę, ar abi. Spėčiau, kad turėsime Latvijos dujas, Lietuvos saulę ir vėją ir kažkuri iš šalių pasistatys mažą branduolinį reaktorių. Norėdami suvaldyti energetinio ir šalies nacionalinio saugumo rizikas, turime diversifikuoti elektros gamybą: jei neturėtume dujų, tai turėtume branduolinę energetiką, jei abiejų neturime, tada prisideda saulė ir vėjas su baterijomis“, – atkreipė dėmesį energetikos ekspertas.
Visgi nors pastaruoju metu ne viena ES šalis svarsto apie mažuosius modulinius reaktorius, pašnekovai pabrėžė, kad ši technologija dar nėra išvystyta – pirmieji rezultatai gali pasimatyti tik 2031-2033 metais. Kol nėra realiai veikiančių objektų, sunku įvertinti ir ekonominį aspektą.
Spėčiau, kad turėsime Latvijos dujas, Lietuvos saulę ir vėją ir kažkuri iš šalių pasistatys mažą branduolinį reaktorių.
Tad kol kas Lietuvai reikėtų stebėti ir domėtis mažųjų branduolinių reaktorių progresu, o jeigu nuspręstų grįžti į branduolinės energijos gamintojų žemėlapį, mūsų šaliai būtų lengviau nei daliai kitų.
Pasak V.Poderio, esame užmiršę, kad Lietuvoje turime labai didelį turtą – branduolinės energetikos reguliuotoją, teisinę bazę, mokslinę bazę, Energetikos institutą, ištirtą vietovę, kur būtų galima projektą pradėti.
„Tokios šalys, kaip, sakysime, Lenkija ar kitos, kurios tiktai pradeda, su pavydu žiūri, kokį milžinišką turtą mes turime. Jeigu būtų nutarta vystyti atominę energetiką, mes šituos projektus pradėtume žymiai toliau pažengę“, – įsitikinęs V.Poderys.
Kviečiame žiūrėti laidą:
Ši laida yra dalis turinio projekto „Europos Panorama“ , kuriuo siekiama nešališkai informuoti apie Europos parlamento veiklą. Jį iš dalies finansuoja Europos Parlamentas.
Už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
