Dabar populiaru
Publikuota: 2012 balandžio 25d. 05:08

Vandentiekio neturi ketvirtadalis šalies gyventojų

Vanduo
Tomo Urbelionio/BFL nuotr. / Vanduo

Lietuvoje vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų vis dar neturi apie 25 proc. šalies gyventojų. Daugiausia tai – retai apgyvendintuose kaimuose įsikūrę piliečiai. Tiesa, situacija sparčiai gerėja – dar prieš šešerius metus vandentiekio ir kanalizacijos paslaugomis galėjo naudotis vos 63 proc. šalies gyventojų.

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas 15min.lt pasakojo, kad daugiau nei per  dešimtmetį į vandentvarką Lietuvoje investuoti beveik 3 mlrd. Lt. Jis tiki, kad švariu vandeniu ir buitinių nuotekų vamzdynais ateityje galės mėgautis dar daugiau šalies gyventojų, mat Europa žmogaus teisę į švarų vandenį vertina labai rimtai. D.Krinickas interviu 15min.lt sakė, kad jau per kelerius metus gyventojų, turinčių vandentiekį ir kanalizaciją, skaičius turėtų išaugti iki 95 proc.

- Kiek lėšų skirta vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įrenginių renovacijai ir plėtrai?

- Nuo 2000 metų plėtrai iki dabar buvo skirta 2,9 mlrd. Lt, o 2007–2013 metais kartu su dumblo tvarkymo įrenginiais investuota 1,6 mlrd. Lt, iš jų: ES lėšos – apie 1,46 mlrd., Lietuvos Respublikos biudžeto lėšos – 172 mln. Lt.

Dumblo tvarkymo sistemai, kuri yra kuriama visoje Lietuvoje, iš viso buvo skirta apie 500 mln. Lt. Lietuvoje iš viso bus pastatyta 12 dumblo pūdymo–džiovinimo įrenginių, 2 dumblo džiovinimo įrenginiai, 9 dumblo kompostavimo aikštelės. Šie išspręs ilgai diskutuotą kvapų problemą.

- Ar užteks šių įrenginių dumblo dvoko problemai išspręsti?

- Sistema kuriama regioniniu principu. Dumblo apdorojimo įrenginiai bus išdėstyti visoje Lietuvoje, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Alytuje ir kitur. Į juos apdoroti dumblas bus vežamas ir iš apylinkių. Vilnius greičiausiai susitvarkė su problema – tie dumblo apdorojimo įrenginiai jau pastatyti, jau greitai turėtų pradėti ir veikti.

- Ar skirtos 1,5 mlrd. Lt paramos užtenka visoms šalies vandentvarkos problemoms spręsti? Kiek žmonių jau dabar turi vandentiekio vandenį?

- Kad ta problema neišspręsta, tai tiesa. Šiandien apie 75 proc. Lietuvos gyventojų turi vandens tiekimo ir nuotekų valymo paslaugas arba yra įsirengę savo individualias sistemas – gręžinius, nuotekų valymo įrenginius. Likę 25 proc. arba turi šulinio vandenį, įsirengę nuotekų duobes, kurios neatitinka saugos ir kokybės reikalavimų. Ar lėšų bus skirta ir toliau, dabar yra sprendžiama. Mes esame inicijavę savivaldybių apklausą, dabar apibendriname duomenis. Savivaldybių klausiame, koks yra investicijų poreikis 2014–2020 metams. Tada matysime, kokie yra prioritetai – ar tolesnė plėtra, ar renovacija, ar lietaus nuotekų tvarkymas. Faktas tas, kad tai, ką Lietuva gaus vandentvarkos sektoriui, gali nesutapti su poreikiu.

2006 metais švaraus geriamojo vandens pasiekiamumas buvo apie 63 proc. Šiam rodikliui, matyt, įtakos turėjo ir emigracija – ji greičiausiai sumažino paslaugos prieinamumo procentą. Kokia ta pažanga, matysime tik po gyventojų surašymo duomenų. Tos plėtros, tokio staigaus šuolio gal ir nebuvo. Šiuo metu vykdomi projektai užsibaigs iki 2015 m., todėl šis rodiklis artėjant projektų vykdymo terminui, turi gerokai išaugti.

- Kada galėsime sakyti (jeigu apskritai galėsime), kad visi Lietuvos gyventojai geria švarų vandenį ir turi nuotekų sistemas?

- Sunku vertinti situaciją, ypač kalbant apie vienkiemius. Alternatyvų šiandien, kaip aprūpinti gyventojus, yra. Tik šiuo metu naudojamasi galbūt viena alternatyva – orientuojamasi į vamzdynų plėtrą. Tačiau yra individualios sistemos – galima išgręžti gręžinį, pajungti mažą gyvenvietę ir tai nebus tokia brangi investicija, kaip tiesti vamzdynus. Bet šita alternatyva naudojamasi pakankamai mažai.

- 1,5 mlrd. Lt parama per šešerius metus, mano akimis, yra išties nemaža. Kodėl vandentvarkai buvo skirta tokia didelė, o gal atvirkščiai, menka suma?

- Aišku, kad skirti pinigai tikrai nemaži.  Tas sektorius, ypač geriamojo vandens prieinamumo, šiandien yra pakankamai aktualus. Jis buvo ir anksčiau aktualus, išliks toks ir ateityje. Visi Europos Sąjungos teisės aktai sako, kad kiekvienam gyventojui turi būti užtikrintas švaraus vandens prieinamumas. Tai yra sveikatos ir aplinkos kokybės reikalavimus atitinkančios paslaugos. Kiekvienas gyventojas turi teisę, o valstybė – pareigą užtikrinti tų paslaugų prieinamumą. Tai, matyt, yra vienas iš argumentų, kodėl toms paslaugoms skiriamas toks didelis dėmesys. Nes žmogui kas dieną jų reikia – ar jis būna darbe, ar jis būna buityje, jis naudoja vandenį, namų ir institucijų veikloje susidaro nuotekos, jos išleidžiamos į valymo įrenginius, o po to nuotekos apdorojamos, kad jos nepatektų visos į aplinką.

- Kokioms savivaldybėms, rajonams labiausiai trūko švaraus geriamojo vandens?

- Išskirti vieną problematiškiausią rajoną sunku. Kiekviena savivaldybė savo teritorijoje buvo nustačiusi kryptis, į kurias tos paslaugos orientuojamos – miesto teritorija, galbūt sodo bendrija, gal kaimo teritorija, kur tai yra labai aktualu. Tai aktualus klausimas visai Lietuvai. Juk ketvirtadalis Lietuvos yra pakankamai nemažas skaičius.Visos savivaldybės paramos gavo maždaug proporcingai. Be abejo, buvo savivaldybių, kurios norėjo gauti daugiau lėšų, ypač didžiosios Lietuvos savivaldybės. Bet jeigu būtų skirtas visas poreikis toms didžiosios savivaldybėms, tuomet mažesniosioms nebūtų užtekę pinigų. Siekėme, kad kiekvienai savivaldybei būtų suteikta galimybė gerinti paslaugų prieinamumą savo teritorijoje.

Pagrindinis kriterijus, ką mes vertinome, tai savivaldybės turėjo pasakyti, kad, įgyvendinus tam tikrą projektą, mes prijungsim tiek ir tiek gyventojų. Pagal gyventojų skaičių ir suplanuotą investiciją galima pasižiūrėti tos investicijos naudą.

- Kokiose šalies vietovėse žmonės vis dar neturi vandentiekio ir buitinių nuotekų vamzdynų?

- Atotrūkis tarp miesto ir kaimo yra pakankamai nemažas. Nemažai lėšų ir pastangų šiuo metu investuojama į galbūt miesto teritoriją, o ne kaime. Kaimo teritorijos paprastai būna mažai apgyvendintos, ten stovi vos keli namai, pakankamai nutolę nuo miesto ir nutiesti vamzdyną ekonomine prasme tiesiog neapsimoka. Šiuo atveju savivaldybės turi galimybes įrengti vietines infrastruktūras, bet tokias galimybes jos išnaudoja nepakankamai.

Šių metų pabaigoje bus išleistas Europos Sąjungos politinis dokumentas „Blueprint“ – Europos Sąjungos ateities vandens strategija, kurios tikslas yra kiekvienam gyventojui užtikrinti geros kokybės geriamąjį vandenį. Tokį tikslą turės pasiekti visos valstybės narės. Lietuva – ne išimtis. Tik klausimas, kada tą pavyks pasiekti – ar 2015 metais, ar 2020 metais.

- Kokia vandens pasiekiamumo situacija Europoje?

- Lyginant su kitomis ES valstybėmis Lietuvoje kaip ir Danijoje geriamajam vandeniui naudojamas požeminis vanduo. Pagal kokybės parametrus Lietuva taip pat pirmauja tarp ES valstybių. Šiandien kontroliuojamos kokybės vandenį gauna, kaip ir minėjau, apie 75 proc. Lietuvos gyventojų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką