Tuo tarpu, profesoriaus nuomone, svarbiausias uždavinys, kuris laukia šios Vyriausybės, norint išbristi iš ekonominės krizės ir „Sodros“ skolų, yra užimtumo didinimas. Savo įžvalgomis ir pasiūlymais trečiadienį jis pasidalijo su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu.
Uždirba keturiskart mažiau, o išleidžia beveik tą patį
B.Gruževskio skaičiavimu, šiuo metu vidutinis lietuvis per metus uždirba 7234 eurus neatskaičius mokesčių. Tuo tarpu ES metinių pajamų vidurkis siekia beveik keturiskart daugiau – apie 28 tūkst. eurų. Šalyse, į kurias dažniausiai emigruoja lietuviai, vidutinės metinės pajamos, neatskaičius mokesčių, dar didesnės: Danijoje jos siekia 56 tūkst. eurų per metus, Airijoje – 45 tūkst., Vokietijoje – 42 tūkst., Jungtinėje Karalystėje – 38 tūkst. eurų per metus.
Pasak jo, vidutinis atlyginimas per krizę Lietuvoje paaugo 490 eurų, tačiau kitose šalyse, jis augo kur kas labiau. „Estijoje, pavyzdžiui, jis išaugo šešiskart, Latvijoje išaugo triskart daugiau nei pas mus, nors Latvija BVP kritimą turėjo trejus metus, o mes tik metus, Rumunijoje jis išaugo dukart“, – pažymėjo B.Gruževskis.
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriaus teigimu, neteisinga manyti, jog daugiau uždirbantys europiečiai brangiau moka ir už prekes bei paslaugas, tai yra, kad tose šalyse neva aukštesnis pragyvenimo lygis.
Jo skaičiavimu, drabužiai ir avalynė Lietuvoje kainuoja vos 1 proc. pigiau nei kitur ES, elektroniniai įrenginiai – 3 proc., asmeninio transporto priemonės – 8 proc., buitiniai prietaisai – 9 proc., elektra, dujos ir kitas kuras – 20 proc., alkoholis ir tabakas – 23 proc., baldai ir kilimai – 23 proc., maistas ir nealkoholiniai gėrimai Lietuvoje 28 proc. pigesni nei Europos vidurkis.
Net už pusę kainos alaus pas mus neišgersi.
„Diskusijose mus dažnai kaltina, nesupranta mūsų apgailestavimo dėl žemų pajamų. Neva pas mus gyvenimo lygis žemesnis, tai ir atlyginimai turi būti žemesni (...) Aš perskaičiavau viską eurais ir palyginome, kaip skiriasi kainos tų prekių, kurios sąlygoja gyvenimo lygį. Ir skirtumai čia labai menki. 50 proc. nesiskiria. Už pusę kainos alaus pas mus neišgersi“, – pareiškė B.Gruževskis.
Pasak B.Gruževskio, šie skaičiai turėtų būti argumentu Lietuvai derantis dėl didesnės ES paramos.
„Mums reikalingi kiti pinigai. Tai, kas yra, nieko nekeičia. Mes vieni čia nieko neišspręsime. Mes dalijame, galime ir iš turtingųjų atiminėti, atiduoti neturtingiesiems, bet čia ne kelias, jis neveda į Romą. Reikia daug rimčiau dirbti“, – įsitikinęs profesorius.
Nedarbas nebūtinai turėjo augti
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius teigia, kad ekonominė krizė Lietuvai nebūtinai turėjo atnešti nedarbą. Anot jo, nedarbas per krizę taip smarkiai neišaugo ne tik turtingose ES valstybėse, bet ir, pavyzdžiui, Rumunijoje, todėl esą akivaizdu, kad augantis nedarbas nėra tiesioginė ekonominio sunkmečio pasekmė.
Tuo tarpu Lietuvoje, anot profesoriaus, nedarbas per krizę išaugo kone dvigubai, nes į užimtumo skatinimą nebuvo niekaip investuojama. Atvirkščiai – anot B.Gruževskio, mažindama bedarbio pašalpos gavėjų skaičių Lietuvos valdžia, pati vertė žmones tapti išlaikytiniais.
Aš net bijau, kad mes išgelbėjome dviratį, bet paskandinome automobilį.
„Mes sumažinome nedarbo pašalpos gavėjų skaičių. Idėja buvo sutaupyti pinigų, mažiau išleisti, tačiau lygiagrečiai šoktelėjo socialinės pašalpos gavėjų skaičius. (...) Mes nelabai sutaupėme. Aš net bijau, kad mes išgelbėjome dviratį, bet paskandinome automobilį. Išeiti iš rinkos kainuoja 1000 litų, o grąžinti į rinką 1,5–2 tūkst. litų“, – aiškino profesorius.
Prie prastėjančios situacijos dar prisidėjo auganti emigracija ir senstanti visuomenė. Todėl, anot B.Gruževskio, dabar esame situacijoje, kai reikia skubiai susimąstyti, kaip didinti užimtumą.
„Aukoti“ pagyvenusius darbuotojus?
Pasak jo, užimtumo skatinimas turėtų būti „uždavinys Nr. 1“ Lietuvoje. Pats profesorius nedarbo lygį siūlo pradėti mažinti nuo Vyriausybės požiūrio.
Pasak jo, visose ministerijose ir savivaldybėse turėtų atsirasti užimtumo skyriai, o kiekvienas priimamas teisės aktas turėtų būti vertinamas pagal poveikio užimtumui prizmę.
Galima būtų galvoti apie darbingo amžiaus gyventojų atleidimo apribojimą. Vyresnio amžiaus, pensinio amžiaus žmones gal galima tam tikram laikotarpiui „paaukoti“.
B.Gruževskis pabrėžė teigiamai vertinantis minimalios mėnesio algos (MMA) didinimą, tačiau, jo galva, reikia stebėti, kad įmonės, priverstos didinti darbo užmokestį silpnesnės grandies darbuotojams, jų neatleistų.
„Jei įmonėje mokama 3000 litų alga, tai gal galima atrasti ir papildomus 200 litų, kurie leistų pakelti atlyginimą ir apačioms, mažiau uždirbantiems?“ – svarstė B.Gruževskis.
Be to, anot jo, galėtų būti ribojamas darbingo amžiaus žmonių atleidimas.
„Čia reikia politiškai labai atsakingai žiūrėti. Galima būtų galvoti apie darbingo amžiaus gyventojų atleidimo apribojimą. Vyresnio amžiaus, pensinio amžiaus žmones gal galima tam tikram laikotarpiui „paaukoti“, bet čia reikia labai politiškai atsakingai kalbėti“, – socialdemokratiškas idėjas siūlė B.Gruževskis.
Profesorius pasisako už socialines ir nedarbo pašalpas gaunančių asmenų didesnę kontrolę ir atsakomybę.
„Esame labai draugiški, bet reikia atsiminti, kaip su motinystės pašalpomis buvo, kad net prokuratūra buvo įtraukta. Tuomet sumažėjo piktnaudžiavimų. (...) Kai žmogus nieko neturi, bausti gal negražu, bet problema turi būti viešinama, kažkaip bausti vis tiek reikia“, – teigė jis.
Posėdyje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai dar pridūrė, kad lygiai taip pat svarbu ir griežtinti nelegaliai dirbančių asmenų kontrolę.
