Be to, pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose – Lenkijoje ir Vokietijoje – užfiksuotas dviženklis įmonių nemokumo atvejų šuolis, o tai didina riziką Lietuvos įmonėms, priklausomoms nuo užsienio partnerių mokėjimų drausmės.
Pagal įmonių nemokumo dinamiką VRE dalijasi į dvi dalis
„Coface“ VRE įmonių nemokumo tyrimo („CEE Insolvency Study 2026“) duomenimis, bendras nemokių įmonių skaičius VRE regione 2025 m. padidėjo vos 0,26 proc. – nuo 46 043 iki 46 161 atvejo. Ši įmonių nemokumo statistika apima tiek įvykusius bankrotus, tiek verslų restruktūrizavimo atvejus. Abu statusai rodo rimtus finansinius sunkumus ir dažniausiai inicijuojami kreditorių reikalavimu. Vis dėlto nedidelis bendro nemokumo atvejų skaičiaus pokytis regione slepia ryškią fragmentaciją: šešiose iš dvylikos analizuotų šalių nemokumo atvejų daugėjo, o likusiose – mažėjo.
Didžiausi šuoliai fiksuoti Lenkijoje (+17,8 proc.), Slovėnijoje (+12,9 proc.), Serbijoje (+9,6 proc.) ir Čekijoje (+8,7 proc.). Tuo metu ryškiausi mažėjimai registruoti Kroatijoje (-18,6 proc.), Slovakijoje (-14,5 proc.), Lietuvoje (-13 proc.) ir Latvijoje (-7,4 proc.).
„Šie skirtumai rodo, kad vien makroekonominiai rodikliai, tokie kaip BVP augimas ar infliacijos mažėjimas, nebelemia bankrotų dinamikos taip tiesiogiai kaip anksčiau. Vis svarbesni tampa nacionaliniai veiksniai – reguliacinė aplinka, skolų restruktūrizavimo praktika, fiskalinė politika ir verslo finansavimo sąlygos“, – aiškina Mindaugas Valskys, „Coface Baltics“ rizikos valdymo departamento direktorius.
Įvardija didžiausią nemokumo atvejį Lietuvoje
Lietuvoje nemokių įmonių skaičius 2025 m. sumažėjo 13 proc. – nuo 1 154 iki 1 004. Tai vertinama kaip normalizacija po ankstesnių metų šuolio, kurį iš dalies lėmė energetikos krizė ir vėluojantis jos poveikis verslui. Didžiausias nemokumo atvejis pernai fiksuotas didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonėje „Topo grupė“. Pasak „Coface“, tai signalizuoja apie didėjančius iššūkius šiame sektoriuje – nuo besikeičiančių vartojimo įpročių iki mažėjančių veiklos maržų.
M.Valskio teigimu, nepaisant bendro pagerėjimo, nemokumo atvejų struktūra išlieka gana stabili – daugiausia jų fiksuojama prekybos, statybos bei gamybos sektoriuose. Tai rodo, kad pagrindiniai Lietuvos ekonomikos sektoriai išlieka jautrūs paklausos svyravimams ir finansavimo sąlygoms.
Latvija ir Estija: stabilumas su paslėpta įtampa
Baltijos regione situacija panaši – Latvijoje bankrotų ir restruktūrizacijų sumažėjo 7,4 proc., o Estijoje padėtis iš esmės stabilizavosi (+1,1 proc.). Tačiau bendras fonas išlieka trapus. Įmonės vis dar susiduria su dideliais veiklos kaštais, netolygiu paklausos atsigavimu ir sektorinėmis problemomis.
Visose trijose Baltijos šalyse išsiskiria vienas sektorius – maitinimo ir apgyvendinimo veikla. Būtent šiame verslo segmente fiksuotas sparčiausias nemokumo atvejų didėjimas, rodantis, kad vartojimo atsigavimas vis dar nepakankamai kompensuoja sąnaudų spaudimą.
Vokietija ir Lenkija eksportuotojams siunčia nerimo signalus
„Coface“ vertinimu, didžiausia rizika Lietuvos verslui šiuo metu kyla ne vidaus rinkoje, o pagrindinėse eksporto šalyse. Vokietijoje 2025 m. nemokių įmonių skaičius augo 10 proc., palyginti su ankstesniais metais, ir pasiekė 24 064 atvejus – tai didžiausias skaičius nuo 2014 m. Ankstesniais metais (2023 ir 2024 m.) bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių skaičius augo po 22 proc. kasmet. Šalies pramonė susiduria su aukštomis energijos kainomis, silpna paklausa ir mažėjančiu pelningumu, o tai didina vėluojančių mokėjimų ir nemokumo riziką visoje tiekimo grandinėje.
Lenkijoje situacija dar kontrastingesnė – ekonomika auga, tačiau nemokumo atvejų dėl bankroto ar restruktūrizacijos skaičius šoktelėjo net 17,8 proc., pasiekdamas rekordinį lygį. Ekspertų teigimu, tai rodo vadinamąją „dviejų greičių“ ekonomiką, kur BVP augimas neatsispindi finansinėje įmonių būklėje, o verslui tenka įveikti augančius kaštus, konkurenciją iš Azijos ir silpnesnę paklausą iš Vokietijos.
„Įmonėms svarbu suprasti, kad apie oficialius bankrotus tiek Lietuvoje, tiek užsienio rinkose sužinoma vėliau, nei prasideda mokėjimų vėlavimai. Vėluojantys atsiskaitymai kelia papildomą įtampą valdant apyvartines lėšas ir siunčia aiškų signalą, kad laikas aktyviau valdyti kredito riziką“, – pastebi M.Valskys.
Rizikingiausi sektoriai: gamyba, statyba ir transportas
Visame VRE regione ryškiausias įmonių nemokumo augimas fiksuojamas gamybos, statybos ir transporto sektoriuose. Šios veiklos sritys itin jautrios palūkanų normoms, energijos kainoms ir išorės paklausai. Gamybos sektoriuje spaudimą didina silpna Europos pramonės paklausa ir konkurencija iš trečiųjų šalių, ypač Kinijos. Statybų sektorius vis dar jaučia aukštų palūkanų normų ir brangių medžiagų poveikį, o transporto įmonės kenčia nuo mažėjančių krovinių srautų ir augančių veiklos sąnaudų.
Silpniausia grandis – maitinimo ir apgyvendinimo sektorius
Maitinimo ir apgyvendinimo sektorius visame regione išlieka labiausiai pažeidžiamas. Šiame sektoriuje veikiančios įmonės susiduria su dvigubu spaudimu – vartotojų išlaidos šioms paslaugoms auga lėčiau nei tikėtasi, o darbo ir energijos sąnaudos išlieka aukštos, todėl pelningumas vis dar ribotas.
M.Valskys: „Šis sektorius išsiskiria tuo, kad nors bendras nemokių įmonių skaičius Lietuvoje mažėjo, būtent čia fiksuojamas didžiausias nemokių įmonių skaičiaus augimas. Tai rodo ne tik struktūrines problemas, susijusias su verslo modeliais, kainodara ir konkurencija, bet ir geopolitinių įtampų poveikį gyventojų vartojimo įpročiams“.
2026 m. perspektyvoje įžvelgia naujų iššūkių etapą
Žvelgiant į 2026 m., „Coface“ prognozuoja įmonių nemokumo augimą visame VRE regione. Pagrindinis galimas rizikos veiksnys – naujas energijos kainų šokas, kuris didintų įmonių sąnaudas ir mažintų vartotojų perkamąją galią.
„Jau šiandien galima pakankamai aiškiai įvardyti, kad energijos kainų pokyčiai nebus trumpalaikis veiksnys, nes susidariusiam techniniam pasiūlos vakuumui kompensuoti prireiks nemažai laiko, – komentuoja M.Valskys. – Papildomą spaudimą kuria ir išoriniai veiksniai – ypač Vokietijos ekonomikos silpnumas bei galimi mokėjimų sutrikimai tiekimo grandinėse.“
Jo vertinimu, nors ES fondų panaudojimas gali suteikti tam tikrą impulsą, tačiau tikėtina, kad tai neatsvers augančių sąnaudų ir finansinių rizikų. Atsižvelgiant į fragmentuotą regiono dinamiką, Lietuvos verslui teks veikti aplinkoje, kurioje vienu metu matomi tiek stabilizacijos, tiek naujų rizikų ženklai. Tai reikalauja ne tik atsargumo, bet ir strateginio lankstumo.
„Šiuo laikotarpiu Lietuvos įmonėms savo atsparumą ir konkurencinį pranašumą verta stiprinti per savalaikį rizikos valdymą. Didesnis dėmesys finansinės partnerių būklės vertinimui, nuoseklus mokėjimų elgsenos stebėjimas ir kredito limitų peržiūra padeda ne tik apsisaugoti nuo galimų sutrikimų, bet ir drąsiau pasinaudoti augimo galimybėmis rinkose, kuriose konkurentai susiduria su didesniais iššūkiais, ypač Vokietijoje ir Lenkijoje“, – reziumuoja M.Valskys.
