– Ką valgėt Milane?
– Šaltibarščius ir karbonadą.
– Tikrai Milane buvot?
Tikrai – šaltibarščiais, karbonadu, cepelinais ir kitais gerai lietuviams pažįstamais patiekalais lankytojus maitina Lietuvos paviljone įsikūrusi „Bernelių užeiga“.
Prie Lietuvos stendo tokių eilių, kokios nutįsusios nuo Vokietijos, Kazachstano ar Japonijos paviljonų, nėra, tačiau užsieniečių čia užsuka, o vienas kitas – ir pavalgo.
Susipažinau su vidutinio amžiaus vokiečių porele, kuri į Milaną dviračiais atvažiavo iš vidurio Vokietijos. Užsisakė „Švyturio“ alaus, salotų su „Džiugo“ sūriu, lietuviškos juodos duonos, lašinių ir dešros.
Į Lietuvos paviljoną vokiečių pora atėjo todėl, kad čia tylu, ramu, kai tuo metu kai kuriuose kituose, pavyzdžiui, Japonijos stende, didžiulės eilės nutįsusios ir prie restoranų, ne tik prie ekspozicijos.
Moteris daugiausia domėjosi lietuvių ir rusų kalbos panašumais, o sužinojusi, kad tai yra dvi skirtingos kalbos, bet rusiškai Lietuvoje susikalbėtų, ji paklausė: „O ar žmonės nesupyktų, jeigu juos užkalbinčiau rusiškai?“
Tuo metu jos vyras labiau domėjosi lašiniais ir gyrė alų, nors mačiau, kad po pirmo gurkšnio raukėsi. Į Lietuvos paviljoną jie atėjo todėl, kad čia tylu, ramu, kai tuo metu kai kuriuose kituose, pavyzdžiui, Japonijos stende, didžiulės eilės nutįsusios ir prie restoranų, ne tik prie ekspozicijos.
15min.lt „EXPO 2015“ parodoje lankėsi Žemės ūkio ministerijos kvietimu. Paroda Milane vyks iki šių metų spalio pabaigos. Ar verta už dieną ten mokėti 36 eurus?
Kukli Europa
Europos valstybių paviljonai, bent jau tie, kuriuos teko aplankyti, ypatingai nestebina – Čekija išsisuko karštame Milane pastačiusi baseiną su fontanu, Estija pastatė didelį pastatą, tačiau daug atrakcijų lankytojams nesiūlo, Didžioji Britanija surentė „molekulinį“ kubą, kuriame užtrunki daugiausia 5 minutes, Šveicarija vilioja nemokamais atvirukais, Slovakija (o gal Slovėnija – nepamenu, kuri) pasistatė sėdmaišių, latviai apskritai nesugebėjo atvažiuoti, nors ruošėsi.
Europos kontekste išsiskiria Vokietijos ir Prancūzijos paviljonai. Prie Vokietijos stendo būriuojasi žmonės, o Prancūzija, nors ir nėra eilių, taip pat pritraukia nemažai smalsuolių.
Prancūzai akcentuoja virtuvę – jų paviljonas pasiekiamas per nedidelį sodą, kur auga vynuogės, pipirai, prieskoninės žolės ir pan. Pats paviljonas – paprastas, tačiau jaukus: ant lubų kabo įvairūs virtuvės rakandai, vyno buteliai, prieskoniai, žuvys. Prie išėjimo galima paskanauti ir prancūziškų bandelių (visi skanėstai parodoje kainuoja papildomai).
Už Prancūzijos paviljono radau ir pirmąjį gazuoto vandens aparatą – jų už stendų slepiasi daug, mokėti už paprastą ar gazuotą geriamą vandenį nereikia, tik būtina sava tara.
Tačiau Europa kukli galbūt atrodo tik europiečiui, kuriam viskas puikiai pažįstama, kurį nustebinti sunku, ir kuris verčiau traukia prie egzotinių šalių, tokių kaip Omanas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas, paviljonų (tinkamesnis žodis būtų „rūmai“).
Paprasta, bet nenuobodu
Retas daugiau dėmesio sulaukiantis stendas neturi paruošęs lankytojams pramogų. Štai Kuveitas prisistato kaip dykumos šalis, kur vanduo yra stebuklas.
Pirmiausia prie paviljono yra parodomas vandens šokis – tik jam pasibaigus galima eiti toliau. O toliau – didelė salė, kur grindys imituoja dykumos smėlį, o lubos – dangų. Joje lankytojai stebi, kaip kaupiasi debesys, užriaumoja griaustinis, sublyksi žaibas ir prapliumpa lietus. Ištiesi ranką į priekį ir pajunti, kad iš tiesų lyja. Tolimesnėse salėse – pasakojimas apie Kuveito išmonę panaudojant vandenį, taip pat šalies kultūrą ir pan.
Malaizija savo kelių aukštų paviljoną pavertė į atogrąžų mišką – priėjęs prie medžio randi nedidelę akiai skirtą skylutę, priglaudi ją ir matai, kaip medžio viduje rutuliojasi nedidelis pasakojimas apie tam tikrą augalą.
Pasistengė ir Rusija, kuri nesigėdijo nei savo pomėgio išgerti, nei sovietinės propagandos. Rusijos paviljone dirba du barmenai, kurie duoda paragauti tradicinių rusiškų gėrimų, tokių kaip Ivano arbata, tarchunas, gira ar sajanas.
Kitoje salėje projekcijos ant sienų pasakoja Mendelejevo lentelės istoriją, giriamasi, kad Rusija turi visus joje sužymėtus elementus ir dar pateikiama informacija, kokiose medžiagose galima rasti tų elementų. O lipant laiptais aukščiau galima atrasti ir sovietinių propagandinių plakatų.
Tradicine muzika jau iš tolo vilioja Meksikos paviljonas. Jame šalis pristato savo tradicinius menus, maisto gamybą, bet smagiausia yra tai, kad, susidomėjus ir sustojus prie vieno iš eksponatų, prisistato paviljono darbuotojas ir pradeda pasakoti apie tai, ką matai.
Darbo vietą taip pat turi paauglys berniukas, lakstantis su skudurėliu ir valantis lankytojų pirštų atspaudus nuo įvairių paviršių.
Be to, Meksikos paviljono lankytojai gauna specialius kodus, kuriuos stende nuskanavę, įvedę elektroninį paštą ir vardą, gali gauti personalizuotą informaciją apie Meksikos kultūrą, žemės ūkį ar pan.
Po arabų valstybių paviljonus pasivaikščioti įdomu vien jau dėl to, kad jie atkūrė tradicinę savo namų aplinką – nuo pačių rūmų iki virtuvės, maldos kambarių ar pan.
Po kelių valandų vaikščiojimo galiausiai pasijunti kaip knygų mugėje – tiek vargo dėl pramogų.
Ar verta?
Dienos bilietas į „EXPO 2015“ parodą kainuoja apie 36 eurus. Sakyčiau, ne tiek ir daug, mat paviljonų – per pusantro šimto, taigi daugiau nei pusantro šimto skirtingų (kartais nelabai) pramogų. Palyginimui, alaus kaina Milano centre svyruoja apie 6 eurus.
Tačiau dienos parodoje mažai, o dviejų tokiame karštyje galima ir neištverti. Po kelių valandų vaikščiojimo galiausiai pasijunti kaip knygų mugėje – tiek vargo dėl pramogų.
Tačiau tai gali būti gera preliudija kitų atostogų krypčiai – mane, pavyzdžiui, pakerėjo Malaizija ir Kazachstanas. Kiti galbūt susigundys Pietų Korėja ar bent akies krašteliu žvilgterės į Šiaurės Korėjos stendą, kurį nesėkmingai bandė aplankyti mano kolegos, mat tądien buvo perdažomos paviljono grindys.
