Finansai turi dvi paprastas funkcijas. Jie gali veikti kaip laiko mašina, padedanti šiandienos perteklių perkelti į rytdieną arba leisti skolininkams jau dabar naudotis pinigais, kuriuos jie dar tik uždirbs. Finansai taip pat gali sukurti saugumo tinklą, apsaugantį nuo, pavyzdžiui, potvynių, gaisrų, ligų.
Tokias paslaugas teikianti finansų sistema gyvenime padeda išvengti aštrių kampų ir sudėtingą gyvenimą padaryti labiau prognozuojamą.
Bet finansai taip pat gali ir terorizuoti. Kai sprogsta burbulai ir krenta rinkos, ateities planai gali būti sugriauti labai lengvai. 2008 metų krizės padariniai vis dar jaučiami – jos palikimas yra nedarbas ir skola. Ir verta užduoti klausimą, ar tinkamai yra remiama finansų sistema ir kaip iš jos yra šalinami nuodai.
Atsakymų galima ieškoti istorijoje. Penkios griaunančios krizės – nuo pirmojo Amerikos griuvimo 1792 metais iki 1929 metų Didžiosios depresijos – išryškina dvi svarbias finansinės evoliucijos tendencijas. Visų pirma, institucijos, kurios pagerina žmonių gyvenimus, nėra ramių laikotarpių ir kruopštaus planavimo produktas. Tos institucijos buvo sukurtos ekonomikai atsirėmus į dugną. Dažnai tai, kas klijuoja ekonomiką po krizės, tampa sistemos ateitimi.
Antroji tendencija – atsakas į krizę prasideda kaltinimu. Naujos finansų sistemos dalys yra šmeižiamos – naujo tipo bankai, institucijos ar aktyvai yra kaltinami dėl krizės ir netgi uždraudžiami. Vis dėlto galiausiai tai sutvirtina visuomenės paramą privačioms rinkoms, egzistenciškai svarbioms finansų sistemos dalims yra suteikiama ir valstybės parama.
