Karo žaizdos pradėjo gyti tik XX a. devintajame dešimtmetyje, kai šalies socialistų partija (PaSoK) atėjo į valdžią, o šalis prisijungė prie ES. Socialistų lyderis Andreas Papandreou ir toliau konfrontavo su kitų pažiūrų politikais, pradėjo didinti vyriausybės išlaidas, o į valstybinio sektoriaus darbus kvietė tik savo rėmėjus, tai vadindamas „istorinės neteisybės ištaisymu“.
Politikas savo darbotvarkę vykdė naudodamas Atėnams atsivėrusius dosnius Europos bendrosios rinkos paramos fondus.
Labai greitai populizmas, pagrindo neturintis išlaidų didinimas ir lojalių asmenų skyrimas į valdžios postus Graikijoje tapo norma tiek PaSoK, tiek jos oponentei, konservatyviajai „Naujosios demokratijos“ partijai.
Labai greitai populizmas, pagrindo neturintis išlaidų didinimas ir lojalių asmenų skyrimas į valdžios postus Graikijoje tapo norma tiek PaSoK, tiek jos oponentei, konservatyviajai „Naujosios demokratijos“ partijai.
Graikijos ekonomika išliko uždara ir protekcionistine, o viešasis sektorius neefektyvus.
Štai Kosto Karamanlio „Naujosios demokratijos“ vyriausybė, pasižymėjusi itin dideliu neprofesionalumu, įdarbino apie 150 tūkstančių valstybės tarnautojų ir galiausiai prarado viešųjų finansų kontrolę 2007–2009 m.
Tačiau kodėl patys graikai nepasipriešino šalies skendimui korupcijos ir siaurų grupinių interesų propagavimo liūne?
