Kaip feisbuke rašė R.Duchnevičius, jau daugelį metų galiojanti tvarka aiškiai apibrėžia, kad už plastiko, stiklo ar popieriaus pakuočių atliekų surinkimą ir sutvarkymą turi mokėti jas į rinką išleidžiantys gamintojai.
V.Benkunskas antrino, kad už kiekvieno celofaninio maišelio, traškučių pakelio ar suglamžyto popieriaus lapo tvarkymą, gyventojams juos surūšiavus į atitinkamą plastikui, stiklui ar popieriui skirtą konteinerį, turi mokėti gamintojai, kadangi jie, patirdami šiuos atliekų tvarkymo kaštus, yra atleidžiami nuo taršos mokesčio.
„Tokią jų prievolę yra patvirtinę ir Lietuvos teismai, o pati finansavimo sistema nesikeičia nuo 2013 metų“, – tvirtino V.Benkunskas.
Pasak jo, nuo sausio 1 d. šis principas turėjo įsigalioti ir kaip įstatymas Seime. „Taigi, niekas ant žemės būtų nepasikeitę, tiesiog pats principas būtų įsigaliojęs aukščiausiu lygiu“, – pažymėjo V.Benkunskas.
Tačiau, pasak R.Duchnevičiaus, per kelias dienas Seime atsirado iniciatyva šią logiką pakeisti iš esmės.
„Atsakomybę, kuri daugelį metų priklausė verslui, dabar siūloma perkelti gyventojams ir savivaldybėms“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė R.Duchnevičius.
Pasak jo, balsavimas dėl Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nėra eilinė procedūra – tai klausimas, kuris lems, kokia papildoma finansinė našta bus „užmesta“ visoms savivaldybėms, kitaip sakant, mums visiems.
Tačiau Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Linas Jonauskas 15min tvirtino, kad merai minėtą naštą savivaldybėms esą laužia iš piršto.
