TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas atsitiko Vokietijos ekonomikai?

Vokietijos ekonomika
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Vokietijos ekonomika
Šaltinis: Lrt.lt
3
A A

Galbūt Italija šiandien yra silpnoji Europos grandis, tačiau tai ne vienintelė šalis, kuriai reikia imtis ryžtingų veiksmų, interneto svetainėje project-syndicate.org rašo finansų analitikas Federico Fubini. Atrodo, kad debesys kaupiasi netgi virš tokios galingos valstybės kaip Vokietija.

Žinoma, Italijos padėtis ypač sudėtinga. Per praėjusius du dešimtmečius šalies metinis BVP augimas vidutiniškai siekė vos 0,46 proc., o valstybės skola nuolat augo ir šiuo metu sudaro daugiau kaip 130 proc. BVP. Nedarbas išlieka didelis, investicijų smarkiai mažėja, o padėtis bankų sektoriuje yra sudėtinga.

Didelį nerimą kelia ir tai, kad nuo Berlyno sienos griūvimo 1989 m. vaisingo amžiaus moterų Italijoje sumažėjo beveik dviem milijonais. Universitetinį išsilavinimą turinčių aktyvių darbuotojų dalis šalyje sunkiai palyginama su atitinkamu kitų išsivysčiusių šalių rodikliu.

Todėl neturėtų labai stebinti, kad per pastaruosius trejus metus Italijos ir krizės nuvargintos Graikijos BVP vienam gyventojui augimo rodiklis yra prasčiausias tarp euro zonos šalių. Stebina tai, kad pagal šį rodiklį trečia nuo galo yra Vokietija, rašo F. Fubini. Fiskaliniu požiūriu Vokietija tvarkosi gerai ir turi santaupų perteklių. Šalis labai konkurencinga pagal darbo sąnaudas produkcijos vienetui, jos darbo jėgos aktyvumo lygis yra didžiausias istorijoje, be to, į ją nuolat atvyksta nemažai kvalifikuotos darbo jėgos iš kitų Europos šalių.

Netgi Prancūzija, kurios BVP vienam gyventojui augimas vos viršija Italijos rodiklius, pagal šį rodiklį šiek tiek lenkia Vokietiją.

Tačiau nuo 2014 m. vidutinis metinis Vokietijos BVP vienam gyventojui augimas, kuris sudaro 0,51 proc., yra daug mažesnis nei kitų pagrindinių euro zonos šalių, įskaitant Austriją, Belgiją, Nyderlandus ir Suomiją. Netgi Prancūzija, kurios BVP vienam gyventojui augimas vos viršija Italijos rodiklius, pagal šį rodiklį šiek tiek lenkia Vokietiją.

Kaip įmanoma, kad tokių ekonomiškai skirtingų šalių, kaip Vokietija ir Italija, BVP vienam gyventojui augimo rodikliai yra tokie panašūs. Iš dalies paaiškinimas gali atrodyti akivaizdus.

Palyginti su Italija, Vokietijos augimas yra daug arčiau potencialios augimo ribos. Tačiau pastaruoju metu kitų išsivysčiusių valstybių ekonomika ėmė augti, todėl tai turėjo paskatinti į eksportą orientuotos Vokietijos ekonomikos augimą.

Įtakos vienam gyventojui tenkančio BVP augimui gali turėti ir migracija. Per pastaruosius penkerius metus Vokietija priėmė 2,7 mln. atvykėlių, iš kurių beveik milijonas yra pabėgėliai. Tačiau dabartiniai migrantų srautai į Vokietiją nėra tokie neįprasti. Per pastaruosius trejus dešimtmečius šalis jau buvo susidūrusi su panašiu dideliu imigrantų antplūdžiu, tačiau tai neturėjo tokio neigiamo poveikio vienam gyventojui tenkančio BVP augimui. Priešingai, daugeliu atvejų imigrantai, ypač jauni ir kvalifikuoti, prisidėjo prie Vokietijos produktyvumo, teigia finansų analitikas F. Fubini.

Todėl tikrosios priežastys, dėl kurių Vokietijos BVP vienam gyventojui augimas yra mažas, anot straipsnio autoriaus, glūdi kitur. Tarptautinių atsiskaitymų banko duomenimis, nuo skolų krizės piko 2012 m. viduryje Vokietijos bankų įsipareigojimai kitose euro zonos šalyse, įskaitant Airiją, Austriją, Ispaniją, Italiją, Nyderlandus, Portugaliją ir Prancūziją, sumažėjo daugiau kaip 200 mlrd. dolerių.

Tad kodėl tik Vokietijos bankai ima abejoti dėl integracijos?

Nebylus Vokietijos bankų atsisakymas dalyvauti europinėje integracijoje labai skiriasi nuo to, kaip elgiasi Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Italijoje įsikūrę bankai, kurie vėl aktyviai įsitraukė į Europos finansinės integracijos procesą ir stabilizavo, o dažnai net padidino savo pozicijas kitose šalyse.

Tad kodėl tik Vokietijos bankai ima abejoti dėl integracijos? Viena galima priežastis, anot F.Fubini, yra ta, kad šalies finansų priežiūros institucijos, kurios skeptiškai vertina euro ateitį, nurodė bankams mažinti savo pozicijas kitose euro zonos šalyse. Kita – kad Vokietijos bankuose palaipsniui daugėja problemų, nors Europos reguliavimo institucijos to dar aiškiai neįvardijo. Šiaip ar taip, šalies bankų aktyvų vertė yra didžiausia išsivysčiusiame pasaulyje, tačiau pelningumas yra vienas mažiausių, nepaisant nedidelės blogų paskolų naštos.

Vis dėlto Vokietijos bankų elgesys iš pirmo žvilgsnio stebina. Beveik pusė Vokietijos bankų sistemos priklauso valstybei, tad bankai naudojasi numanomomis valstybės garantijomis. 2009–2015 m. Vokietijos bankai gavo 239 mlrd. EUR valstybės pagalbos.

Bet kuriuo atveju, rašo F. Fubini, Vokietijos pasitraukimas iš Europos nepadėtų užtikrinti pasitikėjimo, pritraukti daugiau investicijų ar padidinti paslaugų sektoriaus dinamiškumą. Ir iš tiesų, investicijos, kaip BVP dalis, Vokietijoje praėjusiais metais buvo daugiau kaip penkis procentus mažesnės nei 1999 m., nepaisant to, kad šalies bendrosios nacionalinės santaupos pasiekė aukščiausią lygį nuo tada, kai 1980 m. Tarptautinis valiutos fondas ėmė rinkti atitinkamus duomenis.

Vokietijos pareigūnai tokį didelį sumažėjimą paprastai mėgina aiškinti tuo, kad visuomenė senėja. Tačiau demografiniai iššūkiai turėtų skatinti reformuoti išmokų ir švietimo sistemas, o ne mažinti šiandienos paklausą. Čia ir glūdi tikroji problema – pastarąjį dešimtmetį Vokietija (galbūt kartu su Prancūzija) buvo mažiausiai reformų įgyvendinusi ES šalis.

Didelis bankų atsargumas ir menkos investicijos greičiausiai buvo svarbūs veiksniai, prisidėję prie to, kad nuo 2012 m. Vokietijoje fiksuojamas lėčiausias bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas per tris dešimtmečius.

Reformų stokos pasekmės po truputį ima aiškėti. Didelis bankų atsargumas ir menkos investicijos greičiausiai buvo svarbūs veiksniai, prisidėję prie to, kad nuo 2012 m. Vokietijoje fiksuojamas lėčiausias bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas per tris dešimtmečius. Sutelkusi dėmesį visų pirma į eksportą, t. y. į paklausą kitose šalyse, Vokietijos valdžia galbūt kiek primiršo kai kuriuos įsipareigojimus savo šalyje.

Žinoma, našumas mažėja ne tik Vokietijoje. Tačiau, jei Vokietija nesiims šalinti tokio šalies ekonomikos sulėtėjimo priežasčių, tai, pavyzdžiui, labai pabrangus valiutai, gali imti mažėti eksportas ir nukentėti jau ir taip silpnas bankų sektorius, kurį kankina defliacija ir neigiamos ilgalaikės palūkanų normos.

Italijos ekonomikos negalavimai daug didesni nei Vokietijos, tačiau didelių problemų gali kilti abiejose šalyse. Ir abiem šalims reikia neatidėliotinai imtis veiksmų.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Ekonomika Vokietija
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką