Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 24d. 08:57

Kinija jau lenkia euro zoną: Lietuvai gresia vidutiniokės lemtis

Šanchajus, Nandzingo gatvė Interviu
Shutterstock.com nuotr. / Šanchajus, Nandzingo gatvė

Kinija per dešimtmetį išaugo trigubai ir pernai pasivijo stagnuojančią euro zoną – ekonomikų dydžiai susilygino. Šiemet beliks žiūrėti į nuvažiuojantį juaniais kūrenamą garvežį. Lietuvos perspektyvos taip pat ne tokios rožinės, kaip būtų galima tikėtis – pasaulis augs netgi sparčiau, rodo TVF prognozės. Su „Swedbank“ vyriausiuoju ekonomistu Nerijumi Mačiuliu 15min kalbasi apie tai, kas Europą laiko už kojos: tarpusavio rietenos, populizmo banga, senėjanti visuomenė ir noras gerai gyventi šiandien.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) balandį atnaujino ir pateikė naujausius pasaulio valstybių ekonominius duomenis ir prognozes iki 2024-ųjų.

Euro zona, matuojant dolerių liniuote, įstrigusi jau dešimtmetį. Pernai regiono BVP siekė 13,7 trilijono, o 2008 m. jis buvo netgi didesnis – 14,2 trilijono dolerių. Eurais tarsi kasmet skaičiuojame BVP augimus, pamaitintus pigių pinigų, tačiau tai atpigino ir eurą – euro zonos dalis pasaulio ekonomikoje traukiasi.

O Kinija per dešimtmetį išaugo trigubai. 2008 m. – 4,6 trilijono dolerių, pernai – 13,4 trilijono dolerių.

Netgi JAV, kuri 2008 m. buvo panaši į euro zoną savo dydžiu (BVP siekė 14,7 trilijono USD), dabar už euro zoną yra 50 proc. didesnė.

Jei šis pasakojimas neįkvepia, prognozės atrodo dar niūresnės.

Jei dabar euro zona atriekia 16 procentų pasaulio ekonomikos, 2024-aisiais teliks 14,5 procento. Kinija savo dalį nuo dabartinių 15,8 procentų pasididins iki 18,6 proc., rodo TVF prognozės.

JAV hegemonija dar neužsibaigs. Dabar JAV atsiriekia 24 procentus pasaulio ekonomikos pyrago, o 2024-aisiais jos dalis susitrauks iki 22,5 proc.

Lietuva, Latvija ir Estija, kurios demonstruoja sveikus ūkio augimo tempus, turėtų žengti koja į koją su pasauliu. Lietuvos dalis pasaulio ekonomikoje iki 2024 m. susitrauks 1,5 procento, tačiau Estijos ir Latvijos – šiek tiek padidės. Žinoma, Lietuvos dalis pasaulyje yra nykstamai maža – 0,063 procento.

„Swedbank“ ekonomistas N.Mačiulis primena, kad TVF prognozės, nėra iškaltos akmenyje – tai veikiau projekcija, geriausias spėjimas, turint esamus duomenis. Tačiau jis patvirtina, kad norint neatsilikti, reikalingos struktūrinės reformos, tačiau Lietuva dabar susitelkusi ne į tai.

Ar iš tiesų viskas atrodo taip niūriai, kad Europa vis labiau atsiliks nuo likusio pasaulio?

– Prognozėse nėra nieko labai stebinančio ar naujo. Yra kelios priežastys, dėl ko ES svoris bendroje pasaulio ekonomikoje jau dabar mažėja ir mažės ateityje.

Aišku, pirmiausia, ES išlieka vienas iš labiausiai išsivysčiusių ekonominių regionų, o tokios valstybės kaip Indija ir Kinija turi dar labai daug erdvės vytis ir dėl to gali augti gerokai sparčiau.

Swedbank nuotr./Nerijus Mačiulis
Swedbank nuotr./Nerijus Mačiulis

Kita priežastis – ES patiria labai neigiamas demografines tendencijas. Beveik visos valstybės yra sparčiai senėjančios, darbingo amžiaus gyventojų yra vis mažiau, ir tai taip pat labai slopina augimo potencialą.

Ir trečia, turbūt viena iš svarbiausių priežasčių – Europai trūksta struktūrinių reformų, kurios galėtų sumažinti natūralų nedarbo lygį, galėtų paskatinti augimą ES viduje ir padidintų konkurencingumą, leistų daugiau eksportuoti.

Visą pastarąjį dešimtmetį matome stiprias populizmo ir nepasitenkinimo bangas, kurios prasidėjo tikriausiai Graikijoje, bet dabar labai gerai matomos Italijoje, Prancūzijoje. Nors atrodytų, viskas gerai, bet matome, kad ganėtinai nereikšmingos priežastys gali sukelti didelius socialinius neramumus.

Tas europiečių nepasitenkinimas esama padėtimi, populistinių jėgų sustiprėjimas, kurios dažnai pasiūlo destruktyvius pasiūlymus, destruktyvias priemones esamų problemų sprendimui, niekur neveda.

Dėl to ES, ypač turtingųjų valstybių, potencialus BVP augimas ir siekia turbūt geriausiu atveju 1,5 procento.

Tačiau JAV taip pat galima priskirti prie išsivysčiusių turtingų valstybių klubo, kodėl ji auga sparčiau ir perspektyvos prognozuojamos šviesesnės?

– Tarp JAV ir ES yra labai daug skirtumų. Vienas skirtumas yra jau mano minėtos demografinės tendencijos. Vis tiek JAV, nepaisant prezidento retorikos, išlieka daug atviresnė imigracijai, ir turi ne taip sparčiai senėjančią visuomenę, JAV darbingo amžiaus gyventojų skaičius yra stabilus, netgi augantis. Taip pat ten daug lankstesnė darbo rinka, įstatymai. Priešingai nei ES, JAV labai menkai suvaržo darbdavius, ir jie labai lengvai gali priimti ir atleisti darbuotojus iš darbo.

Aišku, kad ekonominės krizės atveju dėl to darbuotojai nukenčia labiau, bet tuo pačiu ekonomika yra daug dinamiškesnė, daug sparčiau kuriamos darbo vietos ir nedarbo lygis yra gerokai žemesnis JAV nei ES.

Dar galima įvardyti, kad apskritai reguliacinė ir biurokratinė našta JAV turbūt yra mažesnė, mokesčiai yra mažesni.

Mes dažnai, kai kalbame apie Lietuvos mokesčių sistemą, lygiuojamės ir žiūrime, koks yra ES vidurkis, ir sakome, kad štai, ES per biudžetą perskirsto apie 40 proc. BVP, kiek ten surenkama mokesčiu. O Lietuvoje surenkame mažiau nei 30 proc. BVP.

Bet JAV irgi perskirsto mažiau negu 30 proc. BVP. Tai padidina privataus sektoriaus konkurencingumą ir įgalina spartesnį augimą.

Aišku neigiamas to šalutinis aspektas – galimai didesnė socialinė atskirtis, skurdas. Nes valstybė turi mažesnius išteklius, kurių pagalba galėtų teikti nemokamas viešąsias paslaugas ar nemokamas sveikatos paslaugas.

Mato Miežonio nuotr./Nerijus Mačiulis
Mato Miežonio nuotr./Nerijus Mačiulis

Ar tai reiškia, kad Europa ateityje nebus inovacijų, technologijų, investicijų ir kitokiu centru?

– Reikia pripažinti, kad šis regionas yra vienas turtingiausių pasaulyje, tačiau žiūrint į ateitį, jis yra vienas lėčiausiai augančių. Čia vertinant tradicinį matą – BVP.

Ar tikrai čia nėra jokių inovacijų, naujų produktų ar paslaugų kūrimo židinys – na, niekada jis toks didelis ir nebuvo. Tačiau aukštojo mokslo institucijos daugelyje valstybių teikia kokybiškas paslaugas. Turbūt nereikėtų kalbėti apie visišką Europos dekadansą.

O ko trūksta, kad į Europos ekonomiką būtų įlieta šviežio kraujo, kad regionas įgautų paspirtį?

– Kad sukurtume dinamišką, daug konkurencingesnį regioną, su proveržiu mokslo tyrimuose ar inovacijose – aišku, kad reikia reformų.

Bet problema, kad ES yra ne viena valstybė, o 28 valstybės. Galbūt tuoj bus 27-ios. Ir rasti bendrus sprendimus, bendrus interesus, bendras direktyvas Briuselyje yra gana sudėtinga.

Viena vertus, ES sukūrė didesnį konkurencingumą, nes susijungė rinka, dingo sienos, darbo rinka tapo mobilesnė, prekės, kapitalas laisvai juda. Visa tai padidino konkurencingumą. Bet, kita vertus, bandant žiūrėti į ateitį ir kalbėti apie didesnį visos ES konkurencingumą pasaulio kontekste, sudėtinga susitarti apie kažkokias reformas. Dažnai tiesiog nėra sutariama tarp skirtingų valstybių, kurios turi skirtingus interesus.

Ir vėlgi, nors sakome, kad ES – vienas regionas, bet čia yra labai daug vidinių skirtumų. Kai kurios valstybės auga labai sparčiai, yra labai konkurencingos, ir visiškai neatsilieka, o jų svoris pasaulyje didėja.

Kokios tai valstybės?

Pavyzdžiui, Airija arba net Lietuva. Šios ES šalys auga sparčiau nei ES vidurkis, ir augs toliau taip.

Nėra taip, kad tai visų ES valstybių problema. Didžiausios problemos egzistuoja didžiosiose valstybėse Italijoje, Prancūzijoje, kurios turi iš tiesų nelanksčią darbo rinką, didelį biurokratinį aparatą, labai didelius lūkesčius iš gyventojų, bet gana mažai potencialo tolesniam sparčiam augimui. O tų reformų sąrašas, kurias būtų galima įgyvendinti, yra labai ilgas.

Ne kartą reformas siūlė ir EK, ir TVF, bet politinės valios surasti labai sudėtinga, ypač tokiu metu, kuriuo gyvename dabar, kai populistinės jėgos įgauna vis daugiau galių.

Ir rinkėjai nenori tų nemalonių struktūrinių reformų, kurios trumpuoju laikotarpiu gali būti skausmingos.

Pavyzdžiui, viešojo sektoriaus apkarpymas, kad būtų galima sumažinti mokestinę naštą, padidinti įmonių konkurencingumą – jis niekam nėra patrauklus.

Europa gyvena gana patogų gyvenimą, norima vis daugiau socialinių garantijų, vis daugiau socialinės apsaugos, daugiau pigių nemokamų aukštos kokybės viešųjų paslaugų, bet to kaina, aišku, yra prislopintas augimo potencialas.

Galbūt ir tas augimo potencialas nėra jau toks svarbus. Galbūt tie kriterijai ar prioritetai, kuriais dabar vadovaujasi daugelis ES valstybių – tai socialinės atskirties mažinimas, skurdo mažinimas, kova su klimato kaita, su žmogaus įtaka klimato kaitai. Galbūt tai dabar yra svarbiau nei paspartinti BVP augimą puse procentinio punkto.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis

Kinijai buvo ne kartą prognozuojami kredito burbulų sprogimai, tačiau jos ekonomika toliau sparčiai kyla aukštyn. Vidutiniai atlyginimai ten jau netgi viršija Vidurio Rytų Europos šalių vidurkius. Kur Kinijos fenomenas?

– Apie vidutinį Kinijos atlyginimą tai nereikėtų šnekėti, čia tas pats, kas vidutinė vandenyno temperatūra, kuri nieko nepasako.

Nes itin dideli skirtumai?

–Taip. Kinijos rytiniuose regionuose koncentruojasi aukščiausios pridėtinės vertės paslaugų centrai, finansų centrai, tai natūralu, kad ten reikia daug kvalifikuotos kokybiškos darbo jėgos, kuri yra brangi.

Bet dar yra ir milžiniška agrarinė Kinija, 400 mln. gyventojų, taip pat šiaurinės neturtingos Kinijos pramoninės valstijos. Čia reikėtų šnekėti apie kiekvieną atskirą regioną ir jo specifiką, bet apskritai Kinijos ekonomikos augimas yra sulėtėjęs dėl labai aiškios priežasties – dėl to, kad JAV apmokestino pusę iš Kinijos importuojamos produkcijos 2018 m. ir tai turėjo neigiamos įtakos.

Perteklinė skola yra besivelkanti problema – daug yra pasiskolinusios Kinijos įmonės, ypač valstybinės įmonės, daug pasiskolinusios provincijos, vietinė savivalda. Jos investavusios į tikrai nekokybiškus projektus, į neatsiperkančius projektus, blogų paskolų portfelis velkasi. Ta problema niekur nedingsta. Bet burbulai gali pūstis daug metų. Kinijos atveju gali dešimtmetį pūstis, nes tai yra planinė ekonomika ir Kinijos komunistinė valdžia turi daug rezervų, daug svertų, kurių pagalba gali stabilizuoti ir keisti ekonomikos kryptį.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kinija atidarė 55 km ilgio tiltą
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kinija atidarė 55 km ilgio tiltą

Kai kalbame apie Kinijos struktūrines problemas, prie tų problemų prisideda ir tai, kad pradeda senėti Kinijos visuomenė ir darbingo amžiaus gyventojų skaičius pradeda mažėti, kas yra visiškai naujas reiškinys – tai ydingos demografinės vieno vaiko politikos pasekmė.

Tos problemos pradės kauptis ir matysis ateityje. Kažin, ar įvyks kažkoks staigus kredito burbulo sprogimas, nuvilnijantis per Kinijos kredito sistemą. Bet vienareikšmiškai, išlaikyti Kinijai tokį augimo tempą, kokį išlaikė šį dešimtmetį, tikrai nepavyks.

Paskolų portfelio augimui erdvės likę labai mažai, o ir kitų augimo šaltinių yra vis mažiau. Kinijai reikės ieškoti naujo augimo modelio, turbūt labiau priklausomo nuo gyventojų vartojimo ir mažiau priklausomo nuo investicijų ir eksporto.

Ką tuomet parodo TVF prognozės iki 2024 m. – ar tai tik skaičiavimai, atlikti remiantis esamais duomenimis?

– Čia nėra prognozės – čia projekcijos, prielaidos, labiausiai tikėtinas scenarijus. Bet aišku, kad per penkerius metus gali labai daug ko įvykti ir, pavyzdžiui, vien tai, jei žlugtų JAV ir Kinijos derybos dėl laisvos prekybos, dėl papildomų importo tarifų sustabdymo, tai iš esmės pakeistų tas prognozes – ne tik Kinijos, bet ir viso likusio pasaulio.

Čia labiau kalbama apie tų valstybių potencialą – ką dar galima išspausti turint tokius finansinius svertus, demografines tendencijas, konkurencingumą, mokesčių sistemą, švietimo sistemą ir taip toliau.

Kinija išnaudojo turbūt visas galimybes augti didesnio sverto, didesnių skolų sąskaita. Bet turi vis dar daug neišnaudoto potencialo augti vidaus rinkos sąskaita.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kinijoje pastatytas dangoraižis su aukščiausiu dirbtiniu kriokliu
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kinijoje pastatytas dangoraižis su aukščiausiu dirbtiniu kriokliu

Tie 1,5 milijardo gyventojų vis dar turi labai skurdžią perkamąją galią. Ta perkamoji galia, aišku, augs, urbanizacija tęsis, ir Kinija vienareikšmiškai taps didžiausia pasaulio ekonomika anksčiau ar vėliau.

Lietuvoje politikai šiuo metu susitelkę į rinkimus, į VILIBOR, į tarpusavio rietenas ir pastaruoju metu viešoje erdvėje nebesigirdi kalbų apie reformas ar didesnės pridėtinės vertės kūrimą. Ar taip Lietuva nešvaisto savo potencialo?

– Man atrodo, atsakymas į jūsų klausimą yra toks akivaizdus, kad nereikia net atsakinėti.

Pagal kiekvieną jūsų užduotą klausimą galima parašyti po knygą. Apie reformas, kurių reikia Lietuvai – čia nepakaktų ir dešimties straipsnių.

Jei trumpai, didžiausia įsisenėjusi problema, kurią visi žino – tai netinkamas švietimo sistemos funkcionavimas, nepakankama kokybė plačiąja prasme, nuo ikimokyklinio ugdymo iki mokyklų, užbaigiant universitetiniu išsilavinimu ar profesinėmis mokyklomis. Visur yra daug spragų, neefektyviai naudojami ištekliai ir sukuriama labai žema kokybė.

Bet švietimas juk yra viso konkurencingumo pagrindas, ir tai nulemia ne tik šių metų augimo potencialą, ne ateinančių penkerių metų – jausis ir po kelių dešimtmečių, kokie žmonės užaugs, kokie specialistai jie bus, kokias galų gale vertybes jiems įdiegs mokykla.

Nuo švietimo sistemos kokybės priklauso ne tik, kiek pridėtinės vertės darbuotojai sukuria gamyklose ar paslaugų centruose, bet priklauso ir tai, kaip jie po to balsuoja ir kiek yra pažeidžiami propagandos, kiek juos galima mulkinti prieš rinkimus.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos monetų kalykla
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Lietuvos monetų kalykla

Ir kuo prastesnė švietimo sistema, tuo labiau įstringama populistinėse valdžiose – nes labai lengva pažadėti nesąmones, apgauti, suvilioti, suklaidinti gražiomis šypsenomis, gražiais pažadais, kas būtų labai sudėtinga išsilavinusioje valstybėje.

Kodėl Šveicarijoje ar Skandinavijos šalyse yra klestinčios galingos demokratijos, kur daug sunkiau apgauti rinkėjus? Šveicarijoje apskritai labai neblogai funkcionuoja tiesioginė demokratija, kur daugelį sprendimų priima ne Vyriausybė, ne valdžios atstovai, bet gyventojai referendumuose. Bet tam reikia labai sąmoningos išsilavinusios visuomenės.

Tad ir dėl to yra labai svarbu palaikyti aukštą švietimo sistemos kokybę.

Bet čia paliečiau tik vieną iš daugybės reikalingų reformų. Jei reikėtų aptarti visas, nežinočiau, nuo ko pradėti.

Taip ir neatsakėte, ar dabar Lietuva švaisto savo laiką ir potencialą vidinėms rietenoms?

– Beveik visur ir beveik visada laikotarpis prieš rinkimus yra šiek tiek švaistomas. Ir dėmesys sutelkiamas ne į tuos dalykus, į kuriuos reikėtų. Yra daug aušinama burnų, daug kalbama, bandoma pasigirti, pasirodyti, pažadėti. Bet tai labai retai kažką turi bendro su tuo, ko iš tikrųjų reikia valstybei.

Ir tiktai po rinkimų galima tikėtis, kad kažkas imsis struktūrinių reformų, kurios ne visuomet yra patogios, malonios ir ne visuomet duoda gerų rezultatų.

Pavyzdžiui, viešojo sektoriaus optimizavimas kartais reikalauja uždaryti kažkurias institucijas, atleisti kažkuriuos darbuotojus – na iš karto viešoje erdvėje tampa labai nepopuliarus klausimas ir smulkesnėse bendruomenėse neigiamai priimamas. Natūralu, kad prieš rinkimus apie tai niekas nekalba ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse.

Ar šis laikotarpis išnaudojamas produktyviai – tai ne, niekur jis nebūna išnaudojamas produktyviai.

Nieko naujo tai, kas vyksta, debatai, diskusijos, dėmesio nukreipimas į tai, kas nesvarbu – tai yra tradicinės praktikos, kurios naudojamos beveik visur beveik prieš visus rinkimus.

Aš labai laukiu, kada baigsis visi rinkimai ir vėl bus galima sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką