Sekite 15min Google
Visa tai užima tiek mažai vietos, kad sprendimą, ką su daiktais daryti, nesunku atidėti dar metams. Tačiau kada tokie daiktai iš tikrųjų tampa atliekomis? Ar tada, kai sugenda, ar tada, kai jų savininkas nusprendžia jais atsikratyti? Ir kodėl milijonai tokių mažų prietaisų, kurių kiekvienas atskirai atrodo beveik nereikšmingas, tampa rimta aplinkosaugos problema?
Šiuos klausimus savo teisės krypties disertacijoje „Smulkiųjų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo teisinis reguliavimas“, apgintoje Mykolo Romerio universitete, nagrinėjo dr. Erika Statkienė (vadovė – prof. dr. Eglė Bilevičiūtė).
Maži daiktai, kurių susikaupia milijonai
„Šaldytuvo stalčiuje nepaslėpsime, o seną telefoną, ausines ar įkroviklį galime ten laikyti metų metus“, – sako dr. E.Statkienė.
Maži prietaisai retai atrodo verti atskiro dėmesio. Juos lengva palikti stalčiuje, o dar lengviau – išmesti kartu su kitomis buitinėmis atliekomis. Tačiau pasaulyje per metus susidaro milijonai tonų tokių atliekų, o didelė jų dalis taip ir nepasiekia surinkimo bei perdirbimo sistemų.
Mokslininkė akcentuoja, kad 2022 m. pasaulyje susidarė 20,4 mln. tonų smulkiosios elektronikos atliekų – maždaug trečdalis visų elektronikos atliekų. Visgi tinkamai surinkta ir perdirbta buvo tik apie 12 proc. Šie skaičiai apima įvairius nedidelius elektros prietaisus: nuo smulkios buitinės technikos iki elektroninių žaislų ir IT įrangos.
Lietuvoje, anot teisininkės, bendras elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo tikslas taip pat vis dar nepasiekiamas. Nors gyventojai gali nemokamai pristatyti senus prietaisus į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, tam tikrais atvejais perduoti prekybininkui ar pasinaudoti išvežimo iš namų paslauga, sprendimas atsikratyti senu prietaisu ne visada priimamas iš karto. Apmaudu, kad kuo daugiau tokių daiktų lieka nesurinkta, tuo daugiau vertingų išteklių prarandama, o elektronikos atliekų srautas auga.
Kada daiktas tampa atlieka?
Įsivaizduokime tą patį telefoną stalčiuje. Jis gali būti senas, bet laikomas kaip atsarginis. Gali būti sugedęs, tačiau savininkas planuoja jį pataisyti. Tokiais atvejais vien amžius ar gedimas savaime nereiškia, kad telefonas jau tapo atlieka.
„Atlieka laikomas daiktas, kurio turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti“, – aiškina dr. E.Statkienė.
Vadinasi, net veikiantis telefonas gali tapti atlieka, jeigu jo savininkas nusprendžia jo atsikratyti. O sugedęs prietaisas dar gali būti laikomas gaminiu, jeigu iš tiesų ketinama jį remontuoti ir naudoti toliau.
Šis skirtumas svarbus ne vien teisininkams. Nuo to, kaip apibrėžiama atlieka, priklauso, kokios taisyklės konkrečiam daiktui taikomos, kam tenka pareigos ir kokiais atvejais gali kilti atsakomybė.
Todėl prieš išmetant mažą elektronikos prietaisą verta prisiminti paprastą orientyrą: jeigu jam veikti reikėjo elektros ar baterijos, verta pasitikrinti, kur jį galima perduoti. Elektronikos atliekos nėra vien pavojingos atliekos, atskiro surinkimo reikia ir tiems prietaisams, kuriuose pavojingų medžiagų gali ir nebūti.
Dr. E.Statkienė įvardija dar vieną problemą – technologijų kaitą. Nauji prietaisai atsiranda greičiau, nei teisės aktai spėja juos įvardyti, todėl, anot mokslininkės, taisyklės turėtų remtis aiškiais bendrais požymiais, o ne vien baigtiniais daiktų sąrašais.
Atsakomybė – ne vien gyventojo reikalas
Kai senas telefonas išmetamas į mišrių atliekų konteinerį, lengva pirštu parodyti į žmogų. Tačiau, pasak teisininkės, gamintojo atsakomybė nesibaigia pardavus prietaisą. Išplėstinė gamintojo atsakomybė apima ir atliekų tvarkymo finansavimą bei organizavimą, todėl visos sistemos naštos negalima perkelti gyventojui.
„Mano tyrimas neleidžia vienos grandies paskelbti vienintele ar visais atvejais didžiausia problema. Reikia kartu vertinti taisyklių aiškumą, jų įgyvendinimą ir žmogaus galimybes tinkamai elgtis“, – sako mokslininkė.
Tai svarbu ir kalbant apie baudas. Jos yra viena teisinio reguliavimo priemonių, tačiau pati sankcija nepadarys surinkimo sistemos patogesnės ir nepasakys žmogui, kur nunešti senas ausines ar įkroviklį.
Tad dr. E.Statkienė siūlo derinti atsakomybę su kitomis priemonėmis – aiškiu informavimu, patogiu surinkimu ir finansine paskata. Žmogiškai prigimčiai būdinga, kad vien žinojimas, ką reikėtų daryti, ne visada reiškia, kad žmogus taip ir pasielgs.
O jeigu už seną telefoną būtų galima susigrąžinti pinigus?
Čia atsiranda bene įdomiausias dr. E.Statkienės pasiūlymas – smulkiajai elektronikai pritaikyti užstato sistemą.
Principas daugeliui pažįstamas iš taromatų. Pirkdami tam tikrą elektronikos prietaisą sumokėtume ir užstatą, o vėliau, kai daiktas taptų nebereikalingas, jį atidavę į sistemoje dalyvaujančią surinkimo vietą susigrąžintume sumokėtą sumą.
Disertacijoje kaip orientacinis modelis siūlomas 3 eurų užstatas prietaisams iki 30 cm ir 5 eurų – 30–50 cm dydžio prietaisams. Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad tai nėra eksperimentiškai nustatytos optimalios sumos. Prieš įgyvendinant tokią sistemą reikėtų įvertinti gaminių grupes, administravimo sąnaudas, vartotojų reakciją ir praktiškai patikrinti, kokia finansinė paskata iš tiesų veiktų.
Užstatas taip pat neturėtų tapti priežastimi greičiau atsisakyti dar veikiančio prietaiso. Pirmiausia jį verta naudoti ilgiau, remontuoti arba perduoti kitam žmogui. Finansinė paskata būtų taikoma tada, kai daiktas iš tiesų tampa atlieka.
Mokslininkė kviečia į žmogaus elgesį žiūrėti praktiškai: svarbu ne vien pasakyti, ką jis turėtų daryti, bet ir sudaryti sąlygas tai padaryti. Todėl jos siūlomas modelis apima ne vien finansinę paskatą, bet ir patogų surinkimą, aiškias taisykles bei informavimą. Ar užstatas iš tiesų reikšmingai pakeistų žmonių elgesį, dar reikėtų patikrinti praktiškai.
Dr. E.Statkienė savo tyrime siūlo pradėti nuo paprasto principo: seną elektronikos prietaisą žmogui turėtų būti taip pat lengva grąžinti, kaip naują nusipirkti:
„Jeigu vieną dalyką galėčiau pakeisti jau rytoj, siekčiau, kad atiduoti smulkiąją elektros ir elektroninės įrangos atlieką būtų taip pat paprasta, kaip tokį prietaisą įsigyti.“
