Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 7d. 05:57

Po dešimtmečio Lietuvos banką paliekantis V.Vasiliauskas: apie išmoktas pamokas ir bandymus prisitraukti naujų bankų

Vitas Vasiliauskas Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Vitas Vasiliauskas

Dešimt metų Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas ėjusio Vito Vasiliausko kadencijos nebuvo ramios – jam teko priimti esminius sprendimus dviejų lietuviškų bankų likvidavimo istorijose, dalyvauti Lietuvai įsivedant eurą ir atlaikyti politikų kritiką. Šiandien, balandžio 7 dieną, pareigas paliekantis V.Vasiliauskas interviu 15min atskleidė savo svarbiausias išmoktas pamokas ir įvardijo, kodėl neužkirto kelio koncentracijai bankiniame sektoriuje bei kodėl iki šiol į Lietuvą neatėjo naujų bankų.

Kai vienas geriausių šalies mokesčių ekspertų Vitas Vasiliauskas prieš dešimtmetį atėjo vadovauti Lietuvos bankui, bankininkystės specialistai tuometį 37 metų vadovą vertino rezervuotai. Esą tai vakarietiškas ir savo nuomonę turintis vadovas, galintis transformuoti gana sustabarėjusią įstaigą, tačiau didžiausias trūkumas, kaip tuo metu pabrėžė ekspertai, – neturi patirties bankininkystėje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas

Priešingai skeptikų prognozėms, kad jam ilgai teks mokytis, kol galės savarankiškai priimti sprendimus, V.Vasiliauskas jau netrukus pademonstravo, kad sugeba veikti greitai ir ryžtingai. Praėjus vos 7 mėnesiams nuo naujo Lietuvos banko valdybos pirmininko kadencijos pradžios, šalies bankinę sistemą sudrebino krizė: paskelbtas bankrotas įsipareigojimų negalėjusiam vykdyti „Snoro“ bankui, o trečiaisiais V.Vasiliausko darbo metais žlugo ir dar vienas lietuviškas bankas – Ūkio bankas.

Per V.Vasiliausko dešimtmečio erą Lietuvos banke būta ne tik dviejų lietuviškų bankų bankrotų, bet ir įvestas euras, Lietuva atsirado svarbiausių fintech centrų žemėlapyje, o Seimo Biudžeto ir finansų komitete atliktas 2008–2009 metų ekonominės krizės priežasčių tyrimas, kurio metu tarp V.Vasiliausko ir tuometinių valdančiųjų skraidė kritikos strėlės.

Apžvelgdamas dešimties metų darbą V.Vasiliauskas, kuris nuo 2023 metų TVF valdyboje atstovaus Baltijos ir Šiaurės šalims, interviu 15min tvirtino, kad darbas centriniame banke buvo jo karjeros viršūnė.

– Prieš dešimtmetį Lietuvos bankui atėjote vadovauti būdamas turbūt vienas jauniausių centrinių bankų vadovų Europoje. Visgi jau pirmaisiais vadovavimo metais teko spręsti dvi dideles krizes– pirmaisiais Snoro banko bankrotas, trečiaisiais – Ūkio banko žlugimas. Ar tuo metu nepasigalėjote priėmęs šį darbo pasiūlymą?

– Aš niekada nesigailiu dėl sprendimų, kuriuos esu padaręs, darau ir darysiu, nes pasirenki kelią ir juo eini. Jei nedarai sprendimų ten, kur juos turėtum daryti, gal ta vieta nėra tinkama. Tikrai nesigailiu ir apibendrindamas 10 metų galiu pasakyti, kad tai yra profesinės karjeros viršūnė.

Apibendrindamas 10 metų galiu pasakyti, kad tai yra profesinės karjeros viršūnė.

Tai, ką matai būdamas centrinio banko bokšte, su kokiais duomenimis dirbi, pagaliau, ką centrinio banko sprendimai reiškia ekonomikai, finansų pasauliui, tai tikrai supranti, kad jei kalbėtume apie kažkokius olimpus, tai finansų pasaulio olimpas yra centrinis bankas.

– Dar grįžkime į vadovavimo centriniam bankui pradžią. Daugiausia aistrų visuomenėje ir tarp politikų per tuos dešimt jūsų vadovavimo metų sulaukė sprendimas nacionalizuoti „Snoro“ banką, po to skelbti jam bankrotą, taip pat sulaukėte kaltinimų, kad per daug sumokėjote laikinajam bankroto administratoriui (tuo metu daugiau kaip 17 mln. Lt). Vėliau sekė kritika, kad buvo galima užkirsti kelią Ūkio banko žlugimui. Kaip iš šios dienos perspektyvų atrodo šie sprendimai ir ar matote dabar kitų kelių?

– Dėl pačių sprendimų aš tikrai nematau kitų kelių. Reikėjo imtis priežiūrinių veiksmų ir tas buvo akivaizdu. Ne dėl to, kad Vasiliauskas to norėjo ar tuometė banko valdyba to norėjo, tiesiog faktai bylojo, kad turi atlikti priežiūrinius veiksmus ir mes juos atlikome. Tai nebuvo Vasiliausko asmeniniai sprendimai, tai buvo valdybos sprendimai, kurie po to buvo tikrinami teismuose ir jie liko tokie, kokie liko.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Snoras“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./„Snoras“

Jei dabar susidurtume su tokia situacija, jei tai, kas vyko 2011–2013 metais, persikeltų į šiuos laikus, manau, kad sprendimai būtų lygiai tokie patys.

Svarstomi buvo įvairūs variantai ir pasvėrus visus už ir prieš „Snoro“ banko atveju buvo pasirinktas bankroto variantas, kaip optimaliausias. Ūkio banko atveju buvo pasirinktas banko padalinimas į gerą ir blogą variantą, be abejo, paskui blogajai daliai atitinkamai bankrutavus. Tie sprendimai tikrai buvo optimalūs.

– Ar buvo galima anksčiau užkardyti kelią „Snoro“ ir Ūkio banko žlugimui?

– Man sunku vertinti, nes galiu atlikti tik vertinimą po 2011 metų balandžio 16 dienos (tada tapo Lietuvos banko valdybos pirmininku – 15min pastaba). Faktas, kad tie bankai buvo mažesni iki 2011 ar 2013 metų, savaime suprantama, kad tada ir pasekmės būtų kitokios, tiek viešiesiems finansams, tiek...

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Ūkio bankas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Ūkio bankas

Viešiesiems finansams viskas buvo išmokėta – kiek Indėlių draudimo fondas išmokėjo tiek „Snoro“ banko atveju, tiek Ūkio banko atveju, viskas yra sugrąžinta tiek iš abiejų bankų turto masių, tiek paskui ir iš kitų šaltinių.

Bet kiek tai susiję su privačiomis lėšomis, tai taip, kas buvo virš draustos sumos, viskas susibankrotino. Turto prasme tie bankai būtų buvę mažesni, jei sprendimai būtų buvę priimti anksčiau.

– Ar lietuviai išmoko pamokas iš ilgos bankų žlugimo istorijos? Ar tapo atsargesni žiūrint iš šiandienos perspektyvų?

– Per 30 metų Nepriklausomybės turėjome keletą bangų – prisiminkime bankų žlugimo istorijas praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, ten irgi buvo ką veikti. Paskui turėjome šio amžiaus antrą dešimtmetį – „Snoras“, Ūkio bankas, šiek tiek vėliau keletas kredito unijų.

Aš visą laiką sakau, kad pagrindinė priežastis, kodėl įvyksta tokie negeri dalykai, yra susijusi su žmonių godumu. Tų dviejų bankų atveju, savininkų godumu, nes pirmas žingsnis, pirmas paslydimas, o po to seka visa grandinėlė. Nė viena priežiūra neima ir nei iš šio, nei iš to neintervenuoja į banką. Dabartiniu metu mūsų bankinė sistema kokybiška, gerokai labiau pažengusi ir dėl finansinio stabilumo man abejonių dabar tikrai nekyla.

Dabartiniu metu mūsų bankinė sistema kokybiška, gerokai labiau pažengusi ir dėl finansinio stabilumo man abejonių dabar tikrai nekyla.

Likusius metus einant Lietuvos banko vadovo pareigas įvardintumėte kaip ramesnius?

– Ramesni, neramesni – aš kitaip apibūdinčiau. Jie visi buvo intensyvūs. Ta patirtis, kuri buvo pirmais, trečiais metais profesine prasme buvo labai vertinga patirtis, bet pasekmės nelabai pozityvios.

Kiti dalykai, kuriuose dalyvavau per pastarąjį dešimtmetį, buvo labiau pozityvūs. Pažymėčiau ir didelę sėkmę su Vilniaus universitetu – Kiekybinės ekonomikos bakalauro studijos, šiemet išleisime pirmąją laidą.

Mūsų mokėjimų sistemos projektas. Tikrai nesitikėjome, kad jis bus toks populiarus ir mūsų mokėjimo sistema taip prasiverš. Momentiniai mokėjimai jau tapo kasdienybe ir jei pavedimus stengdavomės padaryti iki švenčių, tai dabar momentiniai mokėjimai veikia 24/7 principu.

Pagaliau, euro įvedimas, kur teko dalyvauti. Manau, visi skeptikai turėjo nutilti dabartinės pandeminės krizės kontekste, kai matome, kad valstybė iš tikrųjų gali naudoti resursą, kuris kainos prasme yra labai patrauklus.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas

Patirtys visokios, bet jos kažkuo neišsiskiria iš kitų centrinių bankų, ypač tokių, nors jų mažuma, kurie turi ir priežiūrinę funkciją. Dažniausiai centriniai bankai neprižiūri, jie užsiima pinigų politika ir dar keliomis funkcijomis, o mūsų mandatų skaičius yra labai platus.

– Paminėjote krizę. Atėjote vadovauti centriniam bankui, kai Lietuva vadavosi iš pasaulinės finansų krizės. Tuomet nukentėjome bene labiausiai Europoje. Dabar šias pareigas paliekate už lango siaučiant kitai krizei, tačiau šį kartą esame vieni geriausiai ją atlaikiusių. Kas tam dar turėjo įtakos be to, kad Lietuva jau yra euro zonos nare ir kokios mūsų išmoktos pamokos padėjo lengviau atsilaikyti?

– Mes buvome labiau pasiruošę, mūsų ekonomika labiau diversifikuota, mūsų eksporto sektorius užsiauginęs raumenis ir labai džiugu, kad 2020 metais mūsų pozicijos užsienio rinkose tik sustiprėjo, atsirado naujų eksportuotojų.

Kalbant apie viešuosius finansus, esame sustiprėję. Buvimas euro zonos nariais nekelia klausimų dėl devalvacijos (valiutos devalvacijos – 15min pastaba), nes jos paprasčiausiai negali būti. Buvimas euro zonos nariais reiškia, kad už valstybių narių vyriausybių, tame tarpe ir Lietuvos Vyriausybės, stovi Europos centrinis bankas, tai irgi daug ką pasako.

Mes buvome labiau pasiruošę, mūsų ekonomika labiau diversifikuota, mūsų eksporto sektorius užsiauginęs raumenis.

Sakyčiau, kad tos krizės nepalyginamos. Pirmoji krizė prieš dešimtmetį buvo finansinė, ekonominė. Dabar ji pirmiausia sveikatos krizė, po to ekonominė, kurią lemia taikomi apribojimai.

Mūsų ekonomika tuo metu traukėsi dviženkliais skaičiais, už 2020 metus susitraukimas mažesnis nei 1 proc. Tuo metu negalėjome daryti viešųjų finansų injekcijų, nes biudžetas buvo tuščias, pasiskolinti vargu bau galėjai, jei galėjai – didele kaina. Dabar visiškai kitaip. Todėl elgesys 2020 metais, dabar yra visai kitoks. Turime manevro laisvę, tuo metu manevro laisvės nebuvo.

– Praėjusį kartą gyvenome suveržtais diržais, šį kartą – atverta pinigine: verslas sulaukia milijardinės paramos, žadamos PVM lengvatos, sparčiai skolinamės. Ar šiuo metu matote kokių nors klaidų?

– Kalbėti apie klaidas būtų gana sunku, aš atsargiau elgčiausi su įvairiais mokesčių pakeitimais, nes mes Lietuvos banke visą laiką skeptiškai žiūrėjome į dalinius pakeitimus. Mūsų galva, neparuoštas kompleksinis namų darbas. Mes tikrai pasisakytume už kompleksinę mokesčių sistemos peržiūrą. Čia būčiau atsargus.

123RF.com nuotr./Mokesčiai
123RF.com nuotr./Mokesčiai

Toliau iššūkiai, kurie mūsų laukia, susiję su Atsigavimo fondo lėšomis ir visomis programomis, priemonėmis, kurios būtų skirtos tų lėšų įveiklinimui. Sakyčiau, tai mūsų šansas ir visi tikimės, kad tos parengtos priemonės bus efektyvios ir sukurs galimybes ateityje būti dar konkurencingesniems, nebus išlaidų eilutė, o tam tikras šuolis į priekį.

– Lietuvos bankas jau yra minėjęs, kad valstybės parama tam tikra prasme pakeitė paskolas įmonėms ir dėl šios priežasties mažėja bankų paskolų apimtys verslui. Ar tai gali turėti ilgalaikių pasekmių?

– Tai, kad privatų kreditą keičia viešieji finansai, yra faktas, bet, matyt, pandemijos sąlygomis kitaip ir negalėjo būti. Klausimas, kada grįšime į normalią situaciją. Ar, kitaip sakant, milijono vertas klausimas, kur ta riba iš tikrųjų. Nes būtų negerai, jei privatus kreditas, nematydamas galimybių uždirbti, pasitrauktų. Reikia labai atsargiai derinti.

Būtų negerai, jei privatus kreditas, nematydamas galimybių uždirbti, pasitrauktų.

Kalbant apie tolesnį paramos mechanizmą, tai tiems sektoriams, kurie toliau susiduria su problemomis dėl apribotos veiklos, parama subsidijų forma yra tinkama.

Kitose srityse, kurios nėra tiesiogiai paveiktos pandemijos ar paveiktos tik antriniu efektu, reikėtų labiau įdarbinti kapitalo rinkos priemones ar tuos finansinius instrumentus, kurie susiję jau ir su tam tikrų įsipareigojimų prisiėmimu. Ar tai būtų skolos finansiniai instrumentai, palūkanų mokėjimo, ar hibridiniai finansiniai instrumentai, net su dalyvavimu kapitale ir vėlesniu išsipirkimu. Nes subsidija yra nemokamai duodami pinigai. Tuo tarpu finansinis instrumentas turi ir komercinį elementą. Taip, tam tikro spaudimo elementą, bet jis yra sveikas, skatina sveikai veikti. Tai atitinka ekonominės gamtos DNR.

– Ar įžvelgtumėte rimtą grėsmę, kad sumažėjus paskolų paklausai gali pasitraukti iš Lietuvos kai kurie žaidėjai?

– Tokių signalų mes negauname, bet, žinote, tu nuolat kalbiesi ir, jeigu tai tęsis kurį laiką, keletą metų, tai kapitalas turi savybę judėti. Laisvas kapitalo judėjimas tiesiogiai susijęs su kapitalu. Tai reikia turėti omenyje.

Kažkokių signalų tikrai nėra, čia daugiau svarstome, kas būtų, jeigu būtų. Mes konstatuojame faktą, kad substitucija šiuo metu yra įvykusi dėl objektyvių priežasčių, bet tai išskirtinė situacija ar vadinkime taip: nenormali situacija. Kai grįšime prie normalios situacijos, tada viskas galėtų grįžti į senas vėžes.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pinigai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Pinigai

– 2008 krizė išmokė ieškoti perkaitimo ženklų nekilnojamojo turto (NT) rinkoje. Vilniuje šių metų kovo mėnesį – rekordiniai pardavimai. Plėtotojų duomenimis, parduota maždaug 9001000 butų. Ar matytumėte galimų perkaitimo signalų NT rinkoje?

– Mes kiekvieną ketvirtį darome vertinimą, nes turime tokius instrumentus, kaip atsakingo skolinimo nuostata, galime tiesiogiai veikti kredito rinką. Atkreipiu dėmesį, kad Lietuvoje su kreditu įsigyjama tik 40 proc. būsto, visa kita yra nuosavos lėšos. Vilniuje ta proporcija 50/50, bet vis tiek net per kredito priemones galime veikti tik dalį rinkos.

Bet nenorėčiau toliau plėtoti šitos temos, balandžio mėnesį planuojame atskirą pristatymą savo analizių ir įžvalgų, tai luktelkime. Bet kol kas nemanome, kad ši situacija primena situaciją iki 2008 metų, tačiau platesnė analizė bus pateikta balandžio mėnesį.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Daugiabučiai Vilniuje
Luko Balandžio / 15min nuotr./Daugiabučiai Vilniuje

– Manoma, kad būsto rinkos suaktyvėjimą paskatino gyventojų baimė dėl infliacijos. Nenuostabu, turint omenyje rekordinius indėlius bankuose. Infliacija šiuo metu nedidelė, centrinių bankų siektina riba 2 proc. dar nepasiekta. Jūsų vertinimu, ar yra pagrindo gyventojų nuogąstavimams?

– Vidutiniu laikotarpiu mes neprognozuojame kažkokio drastiško infliacijos išaugimo. Jei kalbame apie euro sistemą, tai vidutiniu laikotarpiu iki 2023 metų (imtinai), infliacijos prognozė sukasi apie 1,5 proc.

Kalbant apie Lietuvą, mes prognozuojame šiek tiek didesnę infliaciją šiemet, o kitais metais – iki 2 proc. Kitaip sakant, mes tikrai nematome kažkokių drastiškų pasikeitimų.

Aš atsargiau elgčiausi su įvairiais mokesčių pakeitimais, nes Lietuvos bankas visą laiką skeptiškai žiūrėjo į dalinius pakeitimus.

Be abejo, atskirose prekių ir paslaugų kategorijose judėjimai gali būti įvairūs. Dabar pastebime, kad kai kurios paslaugos, kaip odontologų, pabrangę dvigubai. Bet vėlgi, tai turbūt yra normalu. Manau, kad infliaciją lemia struktūriniai pasaulio ekonomikos dalykai.

Be abejo, galime tikėtis tam tikro padidėjimo, nes dabar vartojimas yra žemumose. Kai pasibaigs pandemija, vartojimas, aišku, atsigaus ir prognozuojame taupymo sumažėjimą, nes žmonės tiesiog galės daugiau leisti, nes bus kur leidžia. Bet vėlgi, mūsų modelis sako, kad infliacija neturėtų šauti į viršų.

– Pereikime prie bankinės sistemos. Per jūsų vadovavimo dešimtmetį bankų koncentracija Lietuvoje padidėjo. Kodėl taip nutiko? Praradome du lietuviškus bankus, bet naujų žaidėjų taip ir nesulaukėme.

– Pirma priežastis yra jūsų paminėta – dviejų bankų natūralus pasitraukimas, kaip priežiūrinių veiksmų pasekmė. Jie ir turėjo pasitraukti, nes kitaip būtų užkrėtę visą organizmą.

Antras dalykas, pasitraukė bankai dėl verslo sprendimų – „Danske“ pasitraukimas buvo grynai verslo sprendimas orientuotis į Danijos ir Skandinavijos rinką. Tada Italijos banko sprendimas pasitraukti iš Baltijos šalių.

Pagaliau susijungimas dviejų čia veikusių bankų – „Nordea“ ir DNB į „Luminor“. Objektyvios priežastys, nulemtos verslo sprendimų ne Lietuvoje, o grupių lygyje. Tai tiek.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Luminor“ bankas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Luminor“ bankas

Kalbant apie žaidėjų skaičių. Jų padaugėjo – specializuotų bankų iš viso, žiūrint pagal galvas, daugiau nei buvo kažkada. Bet tik tiek, kad nauji bankai neužsiauginę raumenų ir reikia tam laiko, su tuo susijusi valstybės mastu suderinta fintech strategija, kad prisitrauktume naujų žaidėjų.

Be to, kredito unijų reformą inicijavome tam, kad kooperatinė bankininkystė stiprėtų. Perspektyvoje matyčiau galimybę koncentracijai mažėti. Kaip seksis, bus matyti.

Kodėl nauji žaidėjai neatėjo? Todėl, kad naujų žaidėjų, kurie eitų giliai į mažmeną ir galėtų konkuruoti su čia veikiančiais didžiaisiais bankais, įėjimo kaštai būtų labai labai dideli, o rinka, net žvelgiant į tris Baltijos šalis, nėra didelė.

Naujų žaidėjų, kurie galėtų konkuruoti su čia veikiančiais didžiaisiais bankais, įėjimo kaštai būtų labai labai dideli, o rinka, net žvelgiant į tris Baltijos šalis, nėra didelė.

Sakyčiau, senbuvių rinkos dalys, jų įdirbis lemia tai, kad ateiti naujiems ir lygiaverčiai konkuruoti reikia pakankamai didelių investicijų. Mūsų rinka, Baltijos šalių rinka, nėra, pavyzdžiui, Lenkijos rinka. Skirtingi potencialių klientų skaičiai.

– Bet, ar dėjote pastangas, kad prisitrauktumėte stambų naują žaidėją? Nekalbant apie startuolius, kurie dar negali pakeisti tradicinių didelių bankų, kur klientas gauna didelį paslaugų paketą. Jei bandėte, kur užstrigdavote?

– Jei tiesiai šviesiai, tai ne mūsų mandatas pritraukti naujų žaidėjų. Mes esame prižiūrėtojas. Nepaisant to, su kitomis valstybės institucijomis, kaip „Investuok Lietuvoje“, tikrai dėjome pastangas ir žvilgsnis krypo ir į Lenkijoje veikiančius komercinius bankus ir į tarptautines grupes. Per tą dešimt metų buvo įvairių pokalbių ir įvairiuose lygiuose, bet kai prieidavome prie įėjimo kaštų, tie pokalbiai baigdavosi.

Per tą dešimt metų buvo įvairių pokalbių ir įvairiuose lygiuose, bet kai prieidavome prie įėjimo kaštų, tie pokalbiai baigdavosi.

Vienas dalykas, kai ateina bankas, kuris seka paskui savo klientą – korporatyvinius klientus, stambias įmones, stambias investicijas. Kitas dalykas, kai bankas ateina į mažmeną. Tuomet įėjimo kaštai gerokai didesni.

– Kokio dydžio tai kaštai?

– Fiksuoti kaštai – skyrių turėjimas, investicijos į informacines sistemas, kalbame apie dešimtis milijonų eurų. Nėra taip paprasta.

– Ar realu, kad ateityje susikurtų naujas lietuviškas bankas?

– Turime naujų žaidėjų, kad ir ne vieną specializuotą banką. Jie, sakyčiau, turi potencialo. Kitas potencialas, kurį matau, bet vėlgi jis daugiau susijęs su paneuropiniais sprendimais, kad Europoje finansinių paslaugų rinka pradėtų veikti kaip viena rinka ir tada galėtume naudotis finansinėmis paslaugomis per sieną. Kol kas, deja, mes susiduriame su fragmentacija.

Nuo praėjusių metų antrojo pusmečio pastebime, kad maržos tiek būsto paskoloms, tiek verslo paskoloms pradėjo mažėti. Kas tai lėmė? „Luminor“ sugrįžimas į rinką.

Man finansinių paslaugų rinka neapsiriboja vien tik Lietuva, man tai visa Europos Sąjunga. Bet dėl tam tikrų administracinių barjerų, deja, nei mūsų bankai gali teikti paslaugas per sieną, nei valstybių narių bankai gali teikti paslaugas čia, Lietuvoje. Todėl aš ir sakau, potencialo iš tikrųjų yra, manau, reikia laiko.

Žiūrėkite, nuo praėjusių metų antrojo pusmečio mes pastebime, kad maržos tiek būsto paskoloms, tiek verslo paskoloms pradėjo mažėti. Kas tai lėmė? „Luminor“ sugrįžimas į rinką pabaigus 3–4 metus trukusį susijungimo procesą – jie pradėjo skolinti ir rinka iš karto sureagavo.

– Bet nepaisant to, Lietuvos banko analizė parodė, kad palyginus su Lenkija, Estija ir Latvija, Lietuvoje bankinių paslaugų kainos yra aukštesnės. Kodėl iki šiol šių problemų neišsprendėte?

– Mes nelabai galime išspręsti, nes veikiame rinkos ekonomikos sąlygomis ir daryti įtakos kainodarai nelabai gali. Antra, reikėtų lyginti atskiras paslaugas. Vienur yra brangiau vienoje šalyje, kitur pigiau kitoje šalyje. Aš niekada nesutiksiu su teiginiu, kad Lietuvoje viskas blogai. Tikrai ne. Yra tam tikrų niuansų dėl finansinių paslaugų verslams, bet reikia matyti pilną vaizdą. Ir grynųjų pinigų paplitimo skirtingas laipsnis, ypač jei lygintume Lietuvą ir Estiją.

Daug niuansų, bet pagrindinis reikalas susijęs su koncentracija, kuri Lietuvoje didesnė. Estijoje veikia vienas stiprus estiškos kilmės bankas, Lietuvoje vienas iš trijų didžiausių, prižiūrimų euro sistemos taip pat yra nacionalinės kilmės, nes „Luminor“ yra tik filialas Lietuvoje. Tas paveikslas yra įvairus. Bet apibendrintai sakyti, kad labai blogai, nedrįsčiau. Taip, yra problemų, tą mes atvirai pripažįstame.

– Per 10 metų ne tik padidėjo koncentracijos bankų sektoriuje, bet ir mažėjo skyrių, daugėjo paslaugų internete. Kokių dar įžvelgiate pokyčių?

– Skaitmenizacija yra pagrindinis pokytis. Mokėjimų srityje daugėja elektroninių atsiskaitymų palyginus su grynųjų pinigų atsiskaitymais.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vitas Vasiliauskas

Taip, atskiruose regionuose, ypač tam tikrai kategorijai visuomenės, kuri nesinaudoja elektronine erdve, prieinamumas prie finansinių paslaugų iš tiesų sumažėjęs. Tą reikia pripažinti ir galvoti, kaip tą problemą išspręsti.

– O kaip tą problemą išspręsti? Politikai tam siūlo valstybinį banką.

– Nemanau, kad valstybinis bankas išspręs tas problemas, tiesiog yra du keliai. Vienas kelias skaitmenizacijos suopročio didinimas, bet būkime realistais: tam tikrai visuomenės daliai būtų sudėtinga to išmokti.

Kitas kelias - įvairūs sprendimai su partneriais, pavyzdžiui, Lietuvos paštas, kaip partneris galėtų būti. Kai kurie bankai, žinau, turi bandomuosius projektus, juos bando ir galbūt pajudės.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Bankomatai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Bankomatai

Tam turime Mokėjimų tarybą, kur esame mes, Finansų ministerija, bankų atstovai, bankų klientų atstovai, gal ten pajudės reikalai. Tikėtis kažkokių greitų sprendimų tikrai nedrįsčiau, nes kas žada greitus sprendimus, nelabai supranta problemos įvairiapusiškumo ir gilumo. O gyvename transformacijos stadijoje.

Galimas variantas yra įpareigoti bankinį sektorių užtikrinti grynųjų pinigų prieinamumą. Įpareigoti, kad vienas bankomatas stovėtų, pavyzdžiui, dešimties kilometrų spinduliu. Bet mes iš karto supraskime, kad tai yra kaštai, papildoma administracinė našta ir, sakyčiau, kad šita rinka dar labiau užsidarinėtų, nes tie, kas galvotų ateiti, sakytų, kad tai papildomi kaštai. Tie sprendimai nėra tokie paprasti, kaip gali atrodyti iš šalies žiūrint, kad mes priimsime įstatymą ir išspręsime viską. Tikrai ne.

– Sakoma, kad skirtingam įmonės ar įstaigos laikotarpiui reikia ir kitokio vadovo. Po pono Šarkino kadencijos reikėjo vakarietiško, sugebėsiančio reformuoti gana stagnuojančią įstaigą. Kokio reikia dabar?

– Vadovo, kuris vadovautų komandai, kuri įgyvendintų mūsų naują strategiją. Manau, kad Gediminas Šimkus, pridėjęs daug rankos prie naujosios 2021-2024 metų strategijos, yra tas žmogus, kuris tikrai bus komandos kapitonas. Vienas kapitonas yra niekas, nes centrinis bankas yra didelė barža ir tam, kad ji pakeistų kryptį, reikia daug ir kryptingai dirbti, be komandos nieko nepadarysi.

Kiekvienam savas laikas. Taip, žmonės lemia daug, bet lemia ir laikmetis. Mes pasižiūrėkime į savo valstybę, kur buvome prieš 10 metų, kur esame dabar. Tie pasikeitimai yra labai natūralūs.

– Po 10 metų Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigose kokias išsinešate didžiausias pamokas.

– Didžiausia pamoka yra susijusi su Lietuvos banko, kaip institucijos, kaip centrinio banko, nepriklausomumo gynimu. Buvo įvairių bandymų mus diskredituoti, įtraukti į įvairius procesus. Manau, kad pavyko atsilaikyti.

Didžiausia pamoka, kad ateina momentai, kai turi kovoti. Yra momentai, kai privalai bendradarbiauti.

Moralas būtų toks, kad mano galva, pačiai visuomenei ir valstybei svarbu, kad būtų stiprios institucijos. Aš jaučiuosi prisidėjęs, kad centrinis bankas tikrai būtų stipri institucija, kurios balsas yra girdimas. Didžiausia pamoka, kad ateina momentai, kai turi kovoti. Yra momentai, kai privalai bendradarbiauti. Tikiuosi, kad ateinantys 10 metų bus bendradarbiavimo metai.

– Ačiū už pokalbį.

Komentarai: 12

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:27
01:01
00:53

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką