Tarptautinių įvykių fonas šių nuotaikų taip pat negerina. Geopolitinė įtampa, galios demonstravimas Artimuosiuose Rytuose ir nuolatinės krizinių įvykių antraštės stiprina nesaugumo jausmą. Naujausių įvykių poveikio gyventojų nuotaikoms dar negalime išmatuoti, tačiau vargu ar jos galėjo pagerėti stebint televizijos ekranuose dūmus virš Teherano ar sprogimų apgadintų Dubajaus viešbučių vaizdus. Nesaugumo jausmas šiandien apima ne tik eilines Lietuvos šeimas, bet ir tuos, kurie dar visai neseniai globalų pasaulį laikė savaime stabilia erdve.
Apklausos duomenimis, apie 40 proc. respondentų mano, kad ekonominė padėtis šiemet išliks panaši kaip pernai, beveik tiek pat prognozuoja blogėjimą, o pagerėjimo tikisi tik nedidelė dalis gyventojų. Šie skaičiai atspindi ne tiek objektyvią ekonomikos būklę, kiek visuomenėje susiformavusį lūkesčių klimatą. Kai optimistiškai nusiteikusių yra vos keli procentai, susiduriame ne su makroekonomine, o su pasitikėjimo problema.
Ekonomikos teorijoje šis reiškinys gerai žinomas nuo Johno Maynardo Keyneso laikų ir apibūdinamas „animal spirits“ sąvoka. Ji nusako kolektyvines nuotaikas – pasitikėjimą, lūkesčius, optimizmą ar baimę, – kurios lemia investavimo, vartojimo ir taupymo sprendimus dar prieš pasikeičiant objektyviems ekonominiams rodikliams.
Ekonomikos trajektoriją dažnai pirmiausia pakeičia ne statistika, o žmonių įsitikinimai ir lūkesčiai dėl ateities. Ir tą mes matome dabar. Analizuojant realius makroekonominius rodiklius, matome gana neblogą situaciją: metinė infliacija – 3,1 proc., pastebimas vidutinio darbo užmokesčio didėjimas, prognozuojamas 3,4 proc. BVP augimas 2026 m. Tačiau visuomenės nuotaikos ir lūkesčiai dėl ateities, kaip rodo tyrimas, nėra pačios geriausios.
Visuomenės nuotaikos ir lūkesčiai dėl ateities nėra pačios geriausios.
Pasitikėjimo nepadeda stiprinti ir vidaus politika. Nuolatiniai skandalai valdžios koridoriuose, teisėsaugos tyrimai, diskusijos dėl mokesčių pakeitimų, pensijos kaupimo sistemos pokyčiai bei ilgalaikės valstybės strategijos stokos įspūdis didina gyventojų nerimą. Istorija rodo, kad lūkesčiai dažnai atsilieka nuo faktinių rodiklių: atlyginimai gali augti, tačiau jei žmonės jaučiasi nesaugūs dėl kainų ar mokesčių, savo finansinę ateitį jie vertina atsargiai. Tai signalas politikams – stabilumo pojūtis ir aiški komunikacija šiandien tampa ne mažiau svarbūs nei patys ekonominiai skaičiai.
Gyventojų baimės yra gana struktūrinės. Pirmoje vietoje yra kainos, antroje – mokesčiai. Tai rodo dvigubo spaudimo jausmą: rinkos kainų augimą ir galimą fiskalinį spaudimą. Net jei oficiali infliacija mažėja, namų ūkių biudžetuose ji vis dar jaučiama per maisto, energijos ir degalų kainas. Ekonomiškai tai atspindi realiųjų pajamų mažėjimo baimę.
Lietuvos gyventojai šiandien labiau vertina stabilumą nei pažadus apie spartų ekonomikos augimą. Kai 72 proc. tikisi didėjančių kasdieninių išlaidų, o daugiau nei pusė mano, kad valstybė nesiima pakankamų veiksmų, formuojasi aiškus lūkesčių disbalansas. Tikėdami blogėjančia finansine situacija žmonės tampa atsargesni: mažina vartojimą, santaupas pradeda laikyti grynaisiais, atideda didesnius pirkinius ir investicinius sprendimus.
Čia pasireiškia klasikinis taupymo paradoksas. Atskiram namų ūkiui taupyti gali būti racionalu, tačiau jei taip elgiasi dauguma, bendras vartojimas mažėja, ekonomikos augimas lėtėja, o finansinės situacijos gerinimas tampa sudėtingesnis. Kitaip tariant, kolektyvinis atsargumas pats gali sukurti ekonominio lėtėjimo riziką.
Pastarųjų metų patirtis leidžia kalbėti apie vadinamąją infliacinę atmintį. Po staigių kainų šuolių žmonės ilgą laiką išlieka jautrūs net ir nedideliems kainų signalams, nes sprendimus pradeda grįsti ne dabartine infliacija, o neseniai patirtu kainų šoku. Todėl infliacija gali statistiškai mažėti, tačiau vartotojų elgsena ir finansinis atsargumas dar kurį laiką išlieka „aukštos infliacijos režime“.
Prie infliacinių lūkesčių gali prisidėti ir viešos diskusijos apie prasidedantį laipsnišką antrosios pensijų pakopos lėšų atsiėmimą. Skaičiuojami milijardai eurų, kuriuos žmonės veikiausiai nukreips į vartojimą. Net ir laikinas paklausos šuolis tam tikrose rinkose, pavyzdžiui, būsto remonto ar buitinės technikos sektoriuose, gali sukurti pasiūlos ir paklausos disbalansą. Tokiose situacijose pavieniai kainų šuoliai greitai tampa platesnių infliacinių nuotaikų katalizatoriumi.
Todėl pagrindinis 2026 metų iššūkis yra ne vien BVP augimas, bet ir finansinio saugumo jausmo atkūrimas bei infliacinių lūkesčių stabilizavimas. Ekonomika priklauso ne tik nuo rodiklių, bet ir nuo visuomenės psichologijos. Vartotojų aljanso paviešintas tyrimas rodo, kad net lėtėjant kainų augimui gyventojai išlieka jautrūs bet kokiems signalams apie galimus kainų ar mokesčių pokyčius. Stabilumas ir prognozuojamumas tampa esminiais ekonominės politikos elementais.
Galiausiai svarbu prisiminti, kad ekonominės nuotaikos nėra vien išorinių įvykių atspindys. Jos pačios tampa ekonominiu veiksniu. Kai visuomenėje įsitvirtina įsitikinimas, jog ateitis bus blogesnė, žmonės pradeda elgtis atsargiau – mažina vartojimą, atideda sprendimus, vengia rizikos.
Taip formuojasi savotiška lūkesčių spiralė: blogos prognozės keičia elgseną, o pasikeitusi elgsena priartina prognozuotą rezultatą. Todėl šiandien svarbiausia ne tik valdyti ekonomiką, bet ir neleisti nerimui tapti saviišpildančia ekonomine politika. Atsparumas prasideda tada, kai gebame ne tik reaguoti į grėsmingas naujienas, bet ir išlaikyti racionalų santykį su jomis.
