Susigundė uždarbiu
Gerai apmokamą darbą Lietuvoje turėjęs vyras dabar gailisi prieš daugiau nei dešimtmetį susigundęs sesers pasiūlymu atvykti į Vokietiją. Šeimą svečioje šalyje sukūrusi moteris kvietėsi brolį, kad šis padėtų auginti ką tik gimusią dukrelę. Pati fabrike dirbusi lietuvė už dukters priežiūrą broliui žadėjo mokėti neblogą atlyginimą. Gintaras tvirtina, jog tuomet jam labai viliojančiai atrodė pasiūlyta pinigų suma: sesuo jam žadėjusi mokėti po tūkstantį Vokietijos markių per mėnesį.
Apie tokias pajamas tėvynėje gyvenantys lietuviai galėjo tik pasvajoti. Juolab kad savo šeimos nesukūręs Gintaras jautė pareigą padėti seseriai auginti dukrelę, Lietuvoje jo niekas „nelaikė“, tad jaunas vyras su pasiūlymu greitai sutiko. Lieka tik gailėtis Iš pradžių vilkaviškiečiui viskas klostėsi gerai. Sesuo sumokėjo už vizą, kurią tuomet dar reikėjo gauti norint vykti į Vokietiją, nupirko bilietus kelionei. Gintaras pasiėmė nepanaudotų atostogų už kelerius metus, susitarė su darbdaviu ir išvyko trims mėnesiams į Vokietiją.
Vyras tvirtina, kad jam vertėjo jau po pirmo mėnesio spjauti į viską ir važiuoti namo, nes pažadėto atlyginimo jis taip ir nesulaukė. Bet sesuo vis teisinosi laikinais finansiniais nepritekliais ir sakė, jog brolis pinigus atgausiąs. Taip praėjo trys mėnesiai ir Gintarui reikėjo apsispręsti, ar kreiptis dėl naujos vizos, ar grįžti į senąjį darbą ir toliau gyventi Lietuvoje. Vilkaviškietis dabar gailisi, kad tuomet visko nemetė ir negrįžo į ankstesnį darbą.
Trumpam parvažiavęs į gimtinę, Gintaras tik susitvarkė dokumentus naujai vizai gauti, informavo darbdavį, jog nebelaikytų jam vietos, ir vėl išvyko į užsienį saugoti mažosios giminaitės.
Patyrė nuotykių
Tuo metu, kai sesuo ir jos vokietis vyras būdavo darbe, Gintaras saugodavo kūdikį. Sesers namuose gyvenęs vilkaviškietis laisvalaikio beveik neturėdavo. Tomis dienomis, kai sesuo nedirbdavo, lietuvis uždarbiaudavo pas tautietį verslininką. Per tą laiką vėl baigėsi lietuvio viza, kurią galėjo išduoti tik Vokietijos ambasada Lietuvoje. Gintarui vėl teko vykti į tėvynę.
Jis prisimena, kaip bijojo važiuoti per sieną, nes dėl pasibaigusios vizos galėjo gauti didžiulę baudą. Tada jam pagelbėjo pažįstamas prancūzas, fiktyviai lietuvį įdarbinęs savo firmoje vairuotoju. Keisčiausia, jog Lietuvoje Gintaras net vairuotojo teisių neturėjo. Tačiau tąkart pavyko apgauti pareigūnus ir tariamas vairuotojas šiaip taip prasmuko per sieną.
Išmokė lietuviškai
Tarnaujant sesers šeimoje ėjo mėnesiai, metai. Gintaras tapo mažosios dukterėčios krikšto tėvu, prisirišo prie kūdikio tarsi prie savo vaiko. Vyras rodė nuotraukas, kur jis, tuomet dar būdamas 35-erių metų, nusifotografavęs su kūdikiu ant rankų. Nenuostabu, jog diena iš dienos su Gintaru buvusi mažoji giminaitė taip pat labai prisirišo prie dėdės, į ausį šnabždėdavo, kad jį myli labiausiai pasaulyje. Nors sesers namuose buvo kalbama vokiškai, o per ilgesnį laiką ir Gintaras šią kalbą neblogai pramoko, dukterėčią jis išmokė lietuviškai ir šia kalba bendraudavo.
Tik parduotuvėje mažoji „teroristė“ krisdavo ant žemės ir vokiškai reikalaudavo norimo daikto. Galioja saviems Gintaras nė nepajuto, kaip jo dukterėčia užaugo, pradėjo lankyti mokyklą. Tačiau vyriškio dienotvarkė mažai pasikeitė. Kadangi sesuo ir jos vyras dirbdavo pamainomis, anksti keltis ir išlydėti mergaitę į mokyklą tekdavo Gintarui. Jis užkaisdavo arbatą, padarydavo krikšto dukrai sumuštinį, vėliau gamindavo pietus, pasitikdavo grįžtančią iš mokyklos, lydėdavo į baleto būrelį ir t.t.
Taip Vokietijoje prabėgo dešimt Gintaro gyvenimo metų. Augančiai mergaitei reikėjo vis mažiau priežiūros, todėl vyras turėjo daugiau laisvo laiko, pabandė tai vienur, tai kitur įsidarbinti. Vilkaviškietis tvirtina, kad geležinė tvarka galioja tik tarp vietinių – Vokietijos piliečių. O svetimšalius jie nevengia apgauti, nusukti dalį uždirbtų pinigų ar tiesiog pažadėti ir netesėti. Todėl visiems, ketinantiems uždarbiauti šioje šalyje, vilkaviškietis patartų būti itin atsargiems, sutartis įforminti dokumentais, o kilus nesklandumams iškart kreiptis į teisininkus.
Žada bylinėtis
Nesutarimai tarp Gintaro ir sesers šeimos kilo po to, kai brolis pradėjo reikalauti uždirbtų pinigų. Vyras tvirtina, kad sesuo jam liko skolinga daugiau nei 7 tūkst. eurų, tačiau skolos nepripažįsta ir net nenori apie tai kalbėti. Į gimtinę sugrįžęs Gintaras užmiršti skolos neketina. Jis jau susirado Vokietijoje advokatą, su juo bendrauja ir ketina paduoti ieškinį Vokietijos teismui. Nors jokių įrodymų apie sesers pažadus, išskyrus porą jos ranka rašytų skolos raštelių, vyras neturi, jis tikisi laimėti bylą.
Gintaras sakė turįs liudininkų, kad dešimt metų dirbo sesers šeimoje ir buvo išnaudojamas kaip samdinys, be to, lietuvį tuose namuose matydavę kaimynai galėtų paliudyti. Vilkaviškiečiui skaudžiausia, jog sesuo ir jos vyras su Lietuvoje gyvenančiu krikšto tėvu neleidžia bendrauti savo dukrai. Susiradęs giminaitės kontaktus internete, Gintaras buvo pradėjęs su ja susirašinėti. Tačiau po tėvų įsikišimo dukterėčia daugiau neberašė ir pakeitė kontaktinius duomenis.
Savo istoriją Gintaras nutarė papasakoti tam, kad įspėtų kitus žmones, savo gyvenimą pasiryžusius aukoti dėl giminaičių gerovės. Mat dėkingumo Gintaras sako taip ir nesulaukęs, o vietoj gražių pažadų patyręs tik nuostolių.
