Dabar populiaru
15min be reklamos

A.Avulis apie karo įtaką NT sektoriui: „Lyg sovietiniais laikais: arba nėra pirkti, arba bus nežinia kada“

Nekilnojamojo turto (NT) vystymo bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis interviu 15min teigė, kad visuotinis NT mokestis turėtų būti nedidelis – apie 50–100 eurų per metus, o ekonomistų prognozuojamos recesijos didele problema nelaiko. „Tai nebūtų pats blogiausias scenarijus, nes šiandien infliacija yra baisesnis dalykas, negu tam tikras ekonomikos augimo sulėtėjimas“, – mano verslininkas.
Nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis
Nekilnojamojo turto vystymo bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis / 15min iliustr.

Po rekordinių metų tiek visas nekilnojamojo turto (NT) sektorius, tiek NT plėtros bendrovė „Hanner“ pirmąjį šių metų ketvirtį nusileido ant minkštos pagalvės – A.Avulis šį laikotarpį vertina kaip atvėsimą.

Tiesa, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, iškėlė daug iššūkių – pirmiausiai, kaip teigia pašnekovas, „iki kosmoso“ išaugino kai kurių žaliavų kainas, atnešė darbo rankų trūkumą, sudegino tiekimo grandines.

Pats 15 metų Rusijoje verslą turėjęs A.Avulis teigia laiku pasitraukęs iš šios rinkos ir nematantis galimybių dar kada nors palaikyti ryšių su šia šalimi. Nutrūkus tiekimui ir iš Ukrainos bei Baltarusijos, pasikliaujama Vakarais, iš kurių vežtis žaliavas brangiau.

Dėl šių aplinkybių keičiasi ir visa NT rinka Lietuvoje: vystytojams galbūt teks apsvarstyti ilgalaikės nuomos pasiūlą, o lietuviams, kuriems savas būstas tarsi įaugęs į kraują, dėl kainų šuolio ir menkos pasiūlos – pergalvoti galimas alternatyvas.

Interviu 15min A.Avulis atsakė ir į klausimus, kodėl stato gyvenamuosius būstus „viešbučiuose“, kodėl jo pavardė buvo minima Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) korupcijos tyrime ir ar Lietuvos neaplenks ekspertų jau prognozuojama recesija. Tiesa, pastarosios jis neregi kaip didelės problemos, netgi priešingai.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis

„Tai nebūtų pats blogiausias scenarijus, nes šiandien infliacija yra baisesnis dalykas, negu tam tikras ekonomikos augimo sulėtėjimas. Prie 20 proc. infliacijos turime išleisti tiek pat procentų daugiau pinigų, tačiau, ar atlyginimas 20 proc. pakilo visiems?“ – retoriškai klausė A.Avulis.

15min tęsia interviu ciklą „Pokalbis su generaliniu direktoriumi: kaip karas keis verslo veidą?“, kur skirtingų sričių įmonių vadovus kalbiname apie karo Ukrainoje įtaką įmonei ir visam sektoriui, didžiausius iššūkius ir ko laukti artimiausiu metu. Šios savaitės pašnekovas – „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.

– Pirmiausia apžvelkime finansinius rezultatus. Koks pirmasis ketvirtis buvo „Hanner“? Karas Ukrainoje įnešė sumaišties?

– Jau eina į pabaigą ir antrasis ketvirtis, bet pirmasis buvo kiek atvėsęs. Rezultatais esame patenkinti. Praėję metai buvo labai labai geri – tokių nėra buvę daug metų. Galbūt kažkiek panašūs 2007-ieji, prieš krizę, kai buvo labai didelis burbulas išsipūtęs.

Tiek butų, kiek pardavėme praeitais metais, dar nebuvome pardavę savo istorijoje. Tad, natūralu, kad šių metų pirmas ketvirtis buvo šiek tiek atvėsęs.

Vėliau prasidėjęs karas išgąsdino visus. Vis dėlto pandemija, prasidėjusi prieš dvejus metus, žmones išgąsdino labiau: būsto pardavimai tuomet nukrito tris kartus, bet pakankamai greitai ir atsigavo. Vasario 24 d. prasidėjo karas – kovą buvo labai mažai pardavimų, tik iš inercijos kažkiek.

Apibendrinant pirmąjį ketvirtį, pagal tai, kokiomis aplinkybėmis dabar gyvename, galima sakyti, kad mes laikomės ganėtinai gerai.

– Dėl karo Ukrainoje statybų bendrovės susidūrė su iššūkiais, nes užsidarė trys rinkos, tiekdavusios pigias žaliavas – Rusija, Baltarusija ir Ukraina. Kaip tai konkrečiai atsiliepė jūsų bendrovei? Ir kokia situacija dėl žaliavų yra dabar?

– Prasidėjęs karas padarė didžiulę įtaką verslui. Dabar jau imame šiek tiek atsigauti ir susibalansuoti kai ką, bet kovo mėnesį, kai armatūros kainos šovė į kosmosą, tiesiog nebuvo galima suprasti, kas bus rytoj, kas bus po savaitės. Metų pradžioje armatūros kainą turėjome apie 750 Eur už toną, o prasidėjus karui ji pašoko iki 1500 Eur už toną – du kartus pabrango per kelias savaites tik dėl to, kad mes turėjome gerus ryšius tiek su Ukraina, tiek su Rusija, tiek su Baltarusija. Vieną dieną supratome, kad jų nebėra. Reikėjo vėl užmegzti naujus ryšius, kanalus, atrasti tiekėjus. Tie, kurie rinkoje ką nors turi, visada pasinaudoja galimybe užsidirbti.

Kovo mėnesį, kai armatūros kainos šovė į kosmosą, tiesiog negalėjai suprasti, kas bus rytoj, kas bus po savaitės, buvo sunku nuspėti.

Pirmas iššūkis buvo labai didelis metalų kainų padidėjimas, šiuo metu ne ką menkesnis iššūkis – polistirolo trūkumas. Armatūros kainos birželį ir gegužę pradėjo kristi, birželį dar labiau pakrito – dar negrįžo į prieškarinį lygį, bet jau mažiau nei 1000 Eur už toną. Tačiau tai kažkiek ramina, įveda stabilumo.

O polistirolo reikia ir fasadams šildyti, ir stogo šildymo darbams, kartais ir grindis dedant, bet jo kainos dar nėra labai stabilios. Reikėtų pasižiūrėti, bet gegužę turėjome vieną kainą, birželį jau kitą – ji pakilo. Ir anksčiau vasaros metu jo kainos kildavo, nes vasarą vyksta labai daug statybos, renovacijos darbų, bet šį kartą gerokai padidėjo. Tai neramina ir gąsdina, nes neaišku, kokia kaina galėsime užbaigti statybas.

Šį kartą polistirolo kaina gerokai padidėjusi ir tai neramina kažkiek ir gąsdina, kokia kaina galėsime užbaigti statybas.

Bendrastatybiniai darbai šiek tiek lengviau prognozuojami: pavyzdžiui, sienas pagamina gamykloje, atvežame ir jas surenkame. Visas statybos procesas vyksta kažkur netoli Lietuvos. Bet jei reikia atsivežti specifinių įrenginių: ventiliacijos kamerą, rekuperatorių, gaisrinį siurblį ar kitokios elektronikos, visa tai yra užsienio šalyse. Su gamintojais mes bendraujame per tiekėjus, ir čia prasideda didžioji košė, kurioje niekas už nieką neatsako, pinigus ima į priekį ir taškas. Tiesiog lauki ir viskas.

Karas sutraukė ryšius, sudegino tiltus, per kuriuos mes važinėjome. Dabar stengiamės atstatyti tuos tiltus tik į kitą pusę – ne į Rytus, o į Vakarus. Iš Vakarų atvežti tam tikrus dalykus brangiau. Jei kas nors apsvaigęs dar galvoja, kad grįš seni laikai, aš nelabai tikiu tuo. Abejoju, kad kada draugausime ir bendrausime su Rusija, nebent ji pasikeis. Bet nelabai tikiu, kad Rusija kada bus demokratiška, skaidri valstybė.

Aš ten dirbau 15 metų, dariau verslą. Pasitraukiau laiku – praėjusių metų lapkritį. Dėl to, kad nemačiau toje šalyje perspektyvų. Man asmeniškai nesinorėtų grįžti ten ką nors daryti. Taigi žaliavas mes pirksime iš kitų šalių, kur bus brangiau. Tikėtis, kad statybų kaštai bus tokie kaip prieš karą ar pandemiją, manau, tiesiog labai naivu.

– Ar dėl tokios situacijos pavyks laiku užbaigti visus pradėtus objektus?

– Projektų neatidedame, bet lėčiau dirbame ir atsiprašome klientų, kad vėluosime. Daugelis mūsų tiekėjų nė neatsiprašo, kai jie vėluoja po mėnesį–du ir net tris. Nežinau, kiek truks šis etapas. Pandemijos metu viskas buvo aprimę, bet popandeminiame laikotarpy pradėjo kilti. Visiems visko prireikė, žmonės pradėjo labai daug pinigų leisti ir, be abejo, kad gal ne visai pagrįstai į rinką Europos centrinis bankas (ECB) ir Amerikos centrinis bankas išleido milžiniškus kiekius pinigų. O mes visi kenčiame nuo to.

Pirmiausia – infliacija. Kai į rinką paleidžiama daug pinigų, žmonės visko nori daug įsigyti, gamintojai nespėja to pagaminti, tiekėjai vėluoja patiekti medžiagas – daugeliu atveju dėl to, kad trūksta darbo jėgos. Per pandemiją dalis įprato dirbti nuotoliniu būdu, dalis išvis dirba mažiau ir susiformavo tiek Europoje, tiek Amerikoje paradoksas, kad baisiai trūksta darbo rankų visur.

– Kokių specialistų NT sektoriuje trūksta labiausiai?

– Visko trūksta. Kai priklausėme Sovietų Sąjungai, nieko neturėjome, visko trūko. Man dabar ši situacija šiek tiek asocijuojasi su tais laikais. Kai nori ką nors nusipirkti, bet arba nėra, arba bus nežinia kada. O jei ir pasako, kad atveš už dviejų–trijų mėnesių kažkokias medžiagas ar įrenginį, nebūtinai taip ir bus.

Nelabai seniai laukėme gaisrinio siurblio. Įsivaizduokite, reikia užbaigti namą, reikia pastatyti gesinimo sistemą, o tas siurblys vėlavo daugiau kaip du mėnesius. Nieko negali padaryti. Vis sako, kad bus kitą savaitę, o nėra. Tokia dabartinė gyvenimo realybė.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis

– Tęsiant kalbą apie prisitaikymą prie dabartinės realybės, dar neseniai būsto pirkimas „iš brėžinių“ buvo įprastas dalykas – dabar vis daugiau įmonių šios strategijos atsisako, nes nežino, kiek kainuos pastatyti daugiabutį. Kokia jūsų strategija?

– Ši praktika ir dabar egzistuoja, mes dabar pardavinėjame toliau „iš brėžinių“. Yra kategorija investuotojų ir vystytojų, kurie dabar pristabdė ir nepardavinėja. Sako: „Pastatysime – žinosime, už kiek pastatėme ir už kiek galime parduoti.“ Bet gyvenime viskas kitaip: kainą ne tu, ne aš nustatome, o pati rinka: jei pirkėjai perka, tokia kaina ir yra. Jei neperka, kaina per aukšta.

Kol kas, kai yra būsto trūkumas, daugeliu atveju žmonės perka tiesiog tai, ką gali jie pirkti – ir tarp jų – būstą „iš brėžinių“. Tokia praktika yra daugelyje pasaulio šalių, nes būsto trūksta visur, o kai kur – katastrofiškai.

– Užsiminėte, kad pirkėjas perka ką gali, nes pasiūla menka. O kokį prognozuojate rudenį, kalbant apie naujų butų pasiūlą, apie nuomos būsto pasiūlą?

– Norėtųsi su viltimi žvelgti, kad bus geriau, perduoti optimizmo ir gyventojams, tiems, kuriems būsto labai reikia. Manau, kad kažkiek situacija bus geresnė, nors kol kas tendencijų, rodančių gerėjimą, nėra daug. Reikia suprasti, kad pati didžiausia šiandienos problema, kokią mes išgyvename, yra perdėta biurokratija. Perteklinė biurokratija sukausčiusi mus, investuotojus, statytojus. Ji sukausčiusi ir inspekcijų valdininkus, savivaldybės ir kitų valstybės žynybų darbuotojus.

Yra daug perteklinių reikalavimų, daugybė absurdiškų reikalavimų, kurie mus supančioja, esame surakinti. Mes bėgame maratoną surakintomis kojomis ir rankomis. Tokioje situacijoje tikėtis kažkokių gerų rezultatų yra be galo sudėtinga, bet vis tiek tikiu, kad atsiras lyderis tarp politikų ar Vyriausybėje, kuris šią problemą ims spręsti, nes mes ritamės į bedugnę: būsto pasiūla mažėja, būsto kainos kosmose, išsinuomoti būsto galimybės labai menkos.

Mes ritamės į bedugnę: būsto pasiūla mažėja, būsto kainos kosmose, išsinuomoti būsto galimybės labai menkos.

Nežinau, kada ateis į Vilnių tokia diena, bet noriu priminti, kad prieš porą metų Berlyne įvyko dideli protestai dėl to, kad politikai ir miesto valdžia nesprendžia problemų. Atsimenu didžiulius protestus ir Rumunijoje, kai dešimtys žmonių nuėjo prie Vyriausybės protestuoti prieš korupciją. Ji tris kartus mažesnė, nei Ukrainoje, aišku didesnė nei Lietuvoje. Ir ten išėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Neįsivaizduoju, kad Lietuvoje tiek žmonių ateitų protestuoti – pilietiškumas kartais paskatina politikus, valdžioje esančius žmones veikti kiek kitaip.

– Jūs dažnai minite biurokratiją – kad ši vis pakiša jums koją. Jei jos neliktų, nejaugi nebebūtų kliūčių ir plėtrai?

– Aš manau, kad neliktų kliūčių plėtrai. Yra tik viena kliūtis – pertekliniai reikalavimai, valdžios žmonių abejingumas tam, ką mes darome, abejingumas tam, kad kažkam iš jaunų žmonių reikalingas būstas. Jie tiesiog abejingi, negirdi to. Kalbu ne vienerius metus apie tai, bet priėjome tokį lygį, kai akivaizdu, jog Vilniuje būsto pasiūla sumažėjusi daugiau kaip du kartus, kainos pakilo.

Yra priemonių, kaip mažinti tas problemas, bet jie abejingi, jų interesas kuo ilgiau išbūti valdžioje, imantis populizmo. Tai – arkliukas, ant kurio jie mėgsta joti. Jei neliktų biurokratijos, būsto pasiūla smarkiai padidėtų, kainų augimas stabilizuotųsi ar net sustotų.

– Būsto kainos per metus kilo 20 proc. neįtikėtini skaičiai. Ar dar kada nors tokį šuolį į viršų pamatysime?

– Čia tik šiais metais, bet jei palyginsime 12 mėnesių, net 35 proc. būstas pabrangęs, t. y. lyginant su tuo, kas buvo praėjusiais metais gegužės mėnesį.

Manau, kad aukštyn kilti jau sudėtinga, nebent uždraus visai statyti būstus. Kai yra trūkumas, kainos kyla. Didžiausia atsakomybė už būsto kainų kilimą tenka politikams ir Vyriausybei, nes sutramdžius biurokratiją, atlaisvinus pančius ir leidus bent kiek lengviau statyti, mes patenkintume visus poreikius.

Liktų tik vienas klausimas – kiek infliacija, pandemija, karas Ukrainoje padarė neigiamos įtakos, kad žaliavos pabrango, bet jau tuos dalykus gali lengviau valdyti. Tarkime, metalas pabrango, bet mes, pavyzdžiui, atsisakėm už 1500 Eur pirkti, taip pat kitus paraginome nepirkti. Kai vartojimas mažėja, ima ir kainos kristi.

– Ne kartą esate kritikuotas dėl to, kad statėte „viešbučius“, kuriuos parduodavote kaip butus. Šiuo metu rinkoje nuolat matau tokių atvejų. Kodėl?

– Mums neleidžia statyti būsto. Aš baisiai noriu atviros tiesioginės laidos kokioje nors televizijoje, kur aš norėčiau uždavinėti klausimus. Aš noriu statyti, kodėl man neleidžia, kai žmonėms jo reikia? Man rodo dokumentus, kad čia reikia statyti viešbučius. Nereikia viešbučių statyti. Dėl to aš esu drąsiausias, kuris visada sako, kad turiu statyti viešbutį, bet viešbučio nebus. Kiti tą daro lygiai taip pat, tik tyliai.

Dvi tarnybos, kurios ir turėtų prisiimti atsakomybę. Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) neleidžia keisti sklypo paskirties ir statyti gyvenamųjų namų. STT šiuo metu dirba jau ne korupcijos prevencijos srityje, o peržengė savo ribas ir pradėjo reguliuoti, kaip mums gyventi. Esu šokiruotas, nesuprantu, ką jie daro.

STT aiškinasi tuos dalykus, kodėl kompanijos stato viešbučius, o realiai iškyla gyvenamieji namai. Manau, tai – ne jų kompetencija. Čia savivaldybės atsakomybės. Jei savivaldybė vieniems leistų statyti gyvenamuosius namus, kitiems – ne, arba lieptų statyti tik viešbučius, tai STT galėtų įžvelgti kažkokių korupcijos apraiškų pačioje savivaldybėje, bet jie kelia klausimą, kodėl mes statome viešbučius.

Buvau susitikęs su STT ir klausiau, kodėl čia negalima statyti gyvenamųjų namų. Atsakymai tokie supinti, tokie neteisingi, tokie nesąžiningi. Bendraukim atvirai. Aš galiu į akis pasakyti, kad STT peržengė savo įgaliojimų ribas, užsiima ne tuo, kuo reikia, o NŽT stabdo daugybę projektų – būtent gyvenamųjų namų. Mes neturim kitos išeities ir sakome: „Gerai, statysim viešbutį, jei jums taip norisi.“ Pastatome viešbutį, keičiame tada jo paskirtį į gyvenamąją.

– Bet ne visuomet galima pakeisti tą paskirtį.

– Jie paskui jau neturi galios. Čia galių kova, įtakos jau čia nedaug. Kiekviena tarnyba ar žynyba nori įgauti daugiau galios, tą galią reiškia tokiomis formomis kaip: „Aš tau pasakysiu“, „Aš tau leisiu ar neleisiu“, „Aš galiu padaryti, kad galėsi ar negalėsi dirbti“. Tai jau pereina į aukštesnį politikavimą, daromi spaudimai, įtaka.

Mes dirbame paprastai, skaidriai ir atvirai. Verslininkai nėra patys kvailiausi žmonės. Viešbutį statant nereikia atsiklausti nei STT, nei NŽT leidimo – paimi ir pakeiti jo paskirtį. Bereikalingas toks trukdymas, tiesiog tai yra žalinga veikla, daug kartų sakiau, kad tai yra kenkėjiška veikla.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./STT darbuotojas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./STT darbuotojas

– Praėjusių metų pabaigoje STT korupcijos tyrimo taikiklyje atsidūrė Vilniaus savivaldybės darbuotojai. Šiame tyrime figūravo ir jūsų pavardė. Kuo ši istorija baigėsi?

– Aš manau, ji niekuo negali baigtis. STT iš tikrųjų padariusi daug gerų darbų. Be to, padarė, kad būtų mažiau korupcijos. Tai, kas buvo daroma praėjusių metų lapkričio mėnesį, buvo kiek išpūsta. Aš jau ne kartą esu sakęs, kad mielai bendradarbiauju su STT ir jiems padedu. Taip pat padėsiu ateity, kiek galėsiu, kad korupcijos Lietuvoje būtų mažiau. Jos neapkenčiu ir kovosiu su ja iki gyvenimo pabaigos. Manau, kad jos dabar gerokai mažiau, nei buvo prieš penkerius ar dešimt metų.

Manau, kad tai, ką jie daro Vilniaus savivaldybėje, yra kosmetiniai dalykai, korupcijos prevencija, kad būtų mažiau jos ateity.

– Ar šiame tyrime sulaukėte kokių nors įtarimų?

Kažkokių įtarimų ar kaltinimų man asmeniškai nėra ir negali būti, nes neapkenčiu korupcijos.

Kažkokių įtarimų ar kaltinimų man asmeniškai nėra ir negali būti, nes neapkenčiu korupcijos.

– Pakalbėkime apie būsto įperkamumą – pasigirsta nuogąstavimų, kad greitai jis taps neįperkamas. Kaip tai keis lietuvių norą turėti būtent nuosavą būstą ir pačių vystytojų veidą?

– Lietuviai iš tikrųjų turi labai gilias tradicijas turėti nuosavybę, išsiskiriame Europoje tuo, kad gal 90 ar daugiau procentų turi nuosavybės teises į būstą.

Lietuviai gerai moka skaičiuoti. Ekonomiškai naudingiau turėti nuosavą būstą, nei jį nuomotis. Taigi čia jau pas mus dirbantys studentai išskaičiavę, pateikę formules: kiek bankui reikia mokėti palūkanų ir kiek nuomos už būstą. Abiem atvejais patiriamos išlaidos, bet tuo atveju, kai turi nuosavybę, turtas lieka tau, o kai nuomojasi, išlaidų turi tiek pat, bet neturi savo turto.

Būsto kainų didėjimas galbūt šiek tiek pakeis tas tradicijas, bet nemanau, kad stipriai ir iš esmės. Būstas lietuviui yra tam tikras stabilumo garantas, tam tikras turtas, kurį jis lengvai supranta, tam tikra turto kaupimo priemonė. O tie, kurie galės pirkti, tą darys.

Tiems, kurie negalės įsigyti savo būsto, išplis ilgalaikės būsto nuomos paslauga. Atsiranda daug norinčių ir kalbančių apie tai, kad statys ir nuomos. Mes galbūt linkę pastatyti ir nuoma leisti užsiimti kitiems.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis

– Europos centrinis bankas (ECB) didins bazines palūkanų normas, neišvengiamai brangs paskolos. Kaip tai keis būsto rinką, naujų butų pirkimą?

– Be abejo, tai turės įtakos. Mes turime pripažint, kad ir dabar, ir anksčiau ne visi gaudavo banko finansavimą, nes turėjo nepakankamai pajamų. Būdavo tokių atvejų. Dabar manau, kad bus dar didesnė dalis žmonių, kurie negalės gauti banko paskolos, nes bus nepakankamos pajamos. Politikai labai nusiteikę didinti minimalų atlyginimą. Jei atlyginimai didės, jei biurokratija bus bent kiek sumažinta, į rinką bus pateikta daug didesnė būsto pasiūla.

Valstybė turi didelį kiekį nenaudojamo, apleisto turto. Be to, neefektyviai jį naudoja. Darykim NT mokestį, bet visiems solidariai ir vienodai. Negali būti to, kad, jei šį pastatą turiu ir moku, savivaldybė turi kitą pastatą ir nemoka.

Iš tiesų gali gautis įdomus dalykas, kad, augant atlyginimams, kainos, kurios atrodo kosmose, vėl pasidarys prieinamos. Ar taip bus, pamatysime po pusmečio–metų. Daug kas keičiasi: neseniai dar prognozavome, kaip bus, kai baigsis pandemija, visokių buvo prognozių. Prasidėjo karas ir tos prognozės negalioja, dabar visai kitos – kas bus, kai baigsis karas, kaip bus su infliacija.

– Esant didelei infliacijai žmonių veikiausiai nedžiugina nė vienas mokestis. Kai kurie ekspertai skeptiškai pasitiko siūlomą visuotinį NT mokestį. Jūs taip pat. Kodėl?

– Jei jį protingai padarytų, niekas labai nepyktų, neprotestuotų. Protingas, tai reiškia mažas, kad žmonės nepajaustų. Man atrodo, kad jie ir bando jį padaryti visai minimalistinį, bet aplipdo kitais dalykais. Pavyzdžiui, kas turi būstą ir nuomoja jį – nubausti juos didesniu tarifu. O kas tada bus? Žmonės arba nustos tuo užsiimti, arba nueis į pogrindį. Ir vienas ir kitas blogai.

Tam, kad jis nebūtų sutiktas su protestais, reikia padaryti jį švelnų, mažiuką, kad niekas nepajaustų. Kad reikėtų mokėt per metus 50–100 Eur NT mokestį. Palaipsniui kasmet po procentą didinti. Kaip buvo prieš 10–15 metų, kai žemės mokestis buvo įvestas. Jis prieš tai išvis buvo juokingas, tada politikai suko galvą, kaip padaryti ir padarė vienintelį kartą protingą, mano galva, žingsnį. Nustatė žemės mokestį ir padalino jį iš penkių.

Jis buvo penkis kartus mažesnis pirmais metais, nei šiandien mokame. Be to, jis taip sklandžiai praėjo – nė šuo nesulojo. Tą patį reikia padaryti ir su NT mokesčiu.

Tam, kad NT mokestis nebūtų sutiktas su protestais, reikia padaryti jį švelnų, mažiuką, kad niekas nepajaustų.

Nuolat kritikuoju už tai, kad daugiausia turto Lietuvoje turi valstybė. Jie turi didelį kiekį nenaudojamo, apleisto turto ir neefektyviai jį naudoja. Darykim NT mokestį, bet visiems solidariai ir vienodai. Negali būti to, kad, jei šį pastatą turiu ir moku, savivaldybė turi kitą pastatą ir nemoka.

Tai neteisinga, nesąžininga ir neskatina valstybės pasikeisti. Jei norim pokyčių, kad Lietuva būtų skaidresnė, gražesnė, tai pradėkim visada nuo savęs.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Arvydas Avulis

– Dabar jau užsimenama apie tai, kad JAV kitais metais panirs į recesiją. Kaip manote, ar ji gali ateiti ir į Lietuvą? Ar kokie nors ženklai tai rodo?

– Gali būti recesija, kai nėra ekonomikos augimo. Taigi, manau, kad tai nebūtų pats blogiausias scenarijus, nes šiandien infliacija yra baisesnis dalykas, negu tam tikras ekonomikos augimo sulėtėjimas.

Prie 20 proc. infliacijos turime išleisti, visi suprantame, tiek pat procentų daugiau pinigų, o ar visų atlyginimai pakilo 20 proc.?

Manau, kad ne. Ir tuomet mūsų perkamoji galia mažėja: ir ne tik būsto mažiau, bet ir rūbų, maisto galime pirkti mažiau, savo vaikams galime mažiau atiduoti.

Infliacija, mano akimis, gerokai didesnis blogis nei recesija. Pastaroji, jei bus apie nulį, ekonomika neaugs, tai ekonomika atvės, ko mums labai labai reikia. Nes pinigų buvo išleista per daug, per pandemiją padaryta didžiulė klaida ir prispausdinta, išleista į rinką trilijonai pinigų, niekuo nepagrįstų – nei paslaugom, nei materialinėmis vertybėmis.

Infliacija, mano akimis, didesnis blogis nei recesija. Pastaroji, jei bus apie nulį, ekonomika atvės, ko mums labai labai reikia.

Kai pinigų perteklius, jie nuvertėja. Tie, kurie gyvena nuo algos iki algos, gyvena nepritekliuje, jie dar labiau nuo šito kenčia. Šiandien tikslas turėtų būti sumažinti infliaciją, kad ji būtų nulis ar 2–3 proc.

123RF.com nuotr./Ekonomika
123RF.com nuotr./Ekonomika

– Tai kaip tai padaryti?

– Prie to turėtų dirbti didžiausi politikų, verslo protai. Turėtų būti didelis bendradarbiavimas, kaip tai pasiekti – sustabdyti infliaciją. Vienas iš būtų, kaip tai padaryti, yra ekonomikos pristabdymas ir sulėtėjimas. Tą pradedama jau daryti. ECB kelia palūkanų normas tam, kad pristabdytų, sumažintų norą viską pirkti, nes pinigų yra, juos reikia išleisti, o prekių nespėja prigaminti.

Ekonomika atvės, sulėtės augimas, o gal ir nustos augti. Nematau didelės tragedijos, manau, kad tai dėsninga, taip turi būti ir manau, kad bus metai–dveji daugiausia ir paskui vėl viskas atsigaus.

Ekonomika atvės, sulėtės augimas, o gal ir nustos augti. Nematau didelės tragedijos, manau, kad tai dėsninga, taip turi būti. Manau, kad bus metai–dveji daugiausia ir paskui vėl viskas atsigaus. Gal ir dvejų nereikės, manau, pakaks metų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką