Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2018 liepos 8d. 13:45

Didmiestį iškeitusi į kaimą jauna šeima įsikūrė moliniame name

Ingridos ir Andriaus Milinkevičių molinis namas
Andriaus Grygelaičio nuotr. / Ingridos ir Andriaus Milinkevičių molinis namas

Vilkaviškio rajone, Alvito kaime, gyvenantys Ingrida ir Andrius Milinkevičiai per kelerius metus beveik baigė įgyvendinti savo svajonę. Šeima greta esančiuose Kiršuose pasistatė molinį namą ir čia jau dabar leidžia vasaros dienas.

Apsigyventi neplanavo

Šiandien Milinkevičiams priklausančiame maždaug 4,5 ha žemės plote jau stovi molinis namas, šalimais pasodintas sodas, auga daugiau nei tūkstantis pačių įvairiausių medžių. Vis dėlto prieš gerą dešimtmetį niekas negalėjo nė pagalvoti, jog ši teritorija vieną dieną bus apgyvendinta. Tuomet čia augančios žolės vietomis buvo didesnės už žmogų, o sutvarkyti šių brūzgynų niekas net neketino.

„Į šią teritoriją nebuvo jokio įvažiavimo. Atrodo, 2002-aisiais čia pasodinome porą šimtų beržų ir eglių, tačiau tąkart tuo darbai ir baigėsi. Gal tik po kokių ketverių metų vėl grįžau į šią vietą“, – prisiminė A.Milinkevičius.

Tuomet jis Kaune studijavo etnologiją ir po truputį pradėjo mąstyti apie savo ir šeimos ateitį. Būtent tada jaunas vyras ir suprato, jog šioje gana apleistoje teritorijoje būtų visai įdomu įsikurti.

„Tuomet su žmona dar gyvenome ir dirbome Kaune. Sugalvojome, kad šioje vietoje galėtume įsirengti daržą ir šio bei to užsiauginti. Iš pat pradžių išsikasėme kūdrą, nes čia nebuvo vandens. Pinučių tvora apsitvėrėme dalį teritorijos ir joje iš sėklų auginome sodinukus. Per porą metų patys užsiauginome apie 300 įvairių medelių ir krūmų. Tiesa, tuomet dar apie gyvenimą šioje vietoje tikrai negalvojome“, – prisipažino Vilkaviškio rajono gyventojas.

Duoklė gamtai

Milinkevičiai jiems priklausančioje teritorijoje kasmet pasodindavo po kelis šimtus medelių. Šiandien jų čia auga daugiau nei tūkstantis. Tiesa, ne visi medžiai auginami dėl praktiškų priežasčių. Dalis jų skirti gamtai – paukščiams ar laukiniams gyvūnams. Pavyzdžiui, čia raudonuojančių putinų nelabai kur kitur būtų galima rasti. Senais laikais juos girininkai išnaikino, nes putinų mediena nėra tinkama naudoti statybose.

„Neretai čia užklysta zuikiai, stirnos, lapės, usūriniai šunys. Aplink gyvena daug bebrų, esu matęs kiaunių ir žebenkščių. Smagu būna sulaukti tokių svečių“, – šypsojosi pašnekovas.

Milinkevičių ūkyje galima išvysti ir kiek neįprastų augalų. Pavyzdžiui, šeima medžių rąstuose augina japoniškus grybus šitakius. Prieš penkerius metus grybiena užkrėstus medinius kaiščius alvitiečiai parsisiuntė iš užsienio ir įskiepijo į dalį namuose esančios medienos. Dabar naminių grybų jau visiškai užtenka sriubai bei salotoms. Tiesa, šiemet dėl sausros grybų buvo kiek mažiau, tačiau ateityje jauna šeima vėl tikisi gausaus jų derliaus.

Ateityje Andrius ir Ingrida šioje vietoje norėtų pasodinti dar daugiau medžių, kurie vestų vaisius ar uogas. Jie ketina čia sukurti tokį sodą, į kurį atvykę gyventojai už nedidelę kainą galėtų patys prisiskinti norimų gėrybių. Panašios praktikos labai populiarios užsienyje. Mūsų šalyje tokiu principu dažniausiai verčiasi tik braškių augintojai.

Andriaus Grygelaičio nuotr./Ingridos ir Andriaus Milinkevičių molinis namas
Andriaus Grygelaičio nuotr./Ingridos ir Andriaus Milinkevičių molinis namas

Projektas „Nežinia“

„Pradėjus čia šį tą auginti, kartu tekdavo vežiotis daugybę įrankių. Atsirado poreikis pasistatyti kokias nors patalpas jiems saugoti. Vėliau pradėjome galvoti, jog visai neblogai čia būtų ir namą susiręsti“, – pasakojo Andrius.

Vis dažniau apie tai ėmę galvoti Milinkevičiai galiausiai apsisprendė mesti visus darbus ir kraustytis į Andriaus gimtinę Alvite. Pora prisipažino nebijojusi viską pradėti iš pradžių. Svarbiausia priežastis, dėl ko jie nusprendė palikti Kauną, – nenoras kasdien daugiau nei valandą važinėti į darbą, o savo vaikus leisti žaisti į bendrą namo kiemą. Laisvės troškimas šeimą paskatino keltis į Vilkaviškio rajoną.

Grįžę į Suvalkiją jie, kaip ir dauguma jaunų šeimų, neturėjo pakankamai pinigų, kad iš karto nusipirktų nuosavą būstą. Laikinai apsigyvenę pas Andriaus tėvus, jaunieji Milinkevičiai Kiršuose pradėjo ręstis kiek netradicinį molinį namą. Šis sprendimas jaunai šeimai buvo ne tik patrauklus finansiškai, bet naudingas ir ekologiniu požiūriu. Molis turi antiseptinių savybių, tad namuose nesiveisia grybelis, jie nepelija. Be to, tokie pastatai puikiai sulaiko šilumą, todėl žiemą juose būna itin jauku ir šilta.

„Žmonės molį ant veido deda, o mes net namą iš šios medžiagos pasistatėme“, – juokėsi vyriškis.

Jis prisipažino, kad prieš namo statybas neturėjo jokio supratimo, nuo ko reikėtų viską pradėti. Vis dėlto Andrių padrąsino jo senelis Petras Vekeriotas, kuris ragino nieko nebijoti, o imti ir daryti. Anot jo, ryžtis statyti molinį namą gali tik tie, kurie turi daug laiko ir niekur neskuba.

„Visą šį projektą pavadinčiau „Nežinia“. Draugai klausdavo, ką aš čia ketinu daryti, o aš nežinojau. Kai jie teiraudavosi, kam man to reikia, aš taip pat negalėjau jiems atsakyti. Iš pat pradžių nežinojau, net kaip reikia sodinti medžius. Ne vieną iš jų teko iškasti ir vėl pasodinti iš naujo. Jau nekalbu apie namo statybas. Statydamas namą daug ką sugadinau, bet viską atitaisiau. Taip aš išmokau viską daryti pats, įgavau neįkainojamos patirties. Pamenu, jog, padarius namo pamatus, nežinojau, kaip atrodys sienos, bet viską lipdžiau žingsnis po žingsnio – ir šiandien jau stovi gražus namas. Dabar turiu minčių iš molio statyti kalvę. Nežinau, ar man pavyks, bet visiškai to nebijau. Žinau tik, kad tikrai nepavyksta tiems, kurie nieko nedaro“, – kalbėjo alvitietis.

Rėmėsi sava patirtimi

Andrius prisipažino, jog prieš pradėdamas statybas jis nesikonsultavo su kitais molinių namų savininkais. Visų pirma, tokio pobūdžio statinių Lietuvoje nėra itin daug, o jų savininkų patirtys – gana skirtingos. Vilkaviškio rajono gyventojas pasikliovė savo ir senelio žiniomis bei 1923 m. išleista knyga „Kaimo statyba“.

Meistrų pasisamdyti nelabai ir išeitų, nes jeigu būtų įkainotos jų darbo valandos, išsimokėti galėtų tikrai ne kiekvienas. O ir mokančių su moliu dirbti statybininkų vargu ar pavyktų rasti.

Pats Andrius sakė, kad darbų metu jam gana sekėsi. Ieškodamas molio, alvitietis visiškai atsitiktinai šios medžiagos surado Šakių rajone, Barzdų kaime. Molis nekainavo nė cento, teko sumokėti tik už jo atvežimą. Šiaudų, reikalingų maišyti su moliu, parūpino pažįstamas ūkininkas. Dar šiek tiek lėšų teko sumokėti už smėlį.

„Manau, kad molio statybos technologija Lietuvoje yra nepelnytai pamirštai. Dabar atrodo, kad mūsų šalyje rūpinamasi, kaip išsaugoti medinį paveldą, įvairius koplytstulpius ar koplytėles, tačiau manau, jog statiniai iš molio – irgi verti dėmesio. Juk jiems statyti kadaise nereikėjo kažkokių specialių įrankių, todėl jie daug senesni nei mediniai. Galvoju, kad statybos iš molio technologiją būtų galima išnaudoti bent jau kaimo turizmo sektoriuje.

Jame reikia naujų elementų, tad molis galėtų tapti vienu iš sprendinių. Dabar nuvažiavus į kaimo turizmo sodybą dažniausiai siūloma apsistoti iš medžio drožlių plokščių sukaltose patalpose. Tai neturi nieko bendro su kaimu! Aš ir pats galvoju apie kaimo turizmo verslą. Tiesa, tokiu atveju tektų statyti dar vieną pastatą iš molio. Šį namą stačiau sau, todėl, jei jį išnuomočiau, jis jau nebūtų mano. Tiesa, mieliau pas save priimčiau kokį savanorį ir jam perteikčiau savo patirtį statant namus iš molio“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis taip pat teigė ateityje mąstantis savo namuose rengti edukacines programas. Tiesa, ne vienas. Čia taip pat galėtų kartu burtis tautodailininkai bei kiti įvairūs amatininkai, kurie interesantams galėtų perteikti savo patirtį. Vienas iš tautodailininkų, kuris galėtų kartu su A.Milinkevičiumi rengti edukacines programas – alvitietis menininkas Raimundas Blažaitis. Jo iš medžio drožti rūpintojėlis ir erelio galva jau dabar puošia Milinkevičių „molinuką“.

Šiemet turėtų pabaigti

Kalbėdamas apie savo molinį namą, Andrius pasakojo, kad jis pastatytas iš molio, šiaudų, smėlio ir vandens.

Andriaus Milinkevičiaus nuotr./Molinio namo statybos
Andriaus Milinkevičiaus nuotr./Molinio namo statybos

„Pradėjome statyti rugpjūtį, nors pagal reikalavimus tai daryti reikėtų pavasarį, kad molis spėtų išdžiūti. Laimei, viskas pavyko gerai. Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip sumaišyti skiedinį. Senovėje žmonės iškasdavo didelę duobę ir vedžiodami po ją arklius viską maišydavo. Mes nusprendėme, jog būsimos virtuvės vietoje viską minsime patys. Kasdien daugiau nei po porą valandų tekdavo vargti, kol viskas gerai išsimaišydavo. Kiti molį minko rankomis ir mažesnėse talpyklose, bet taip dirbant viskas užtruktų amžinybę“, – kalbėjo pašnekovas.

Lipdant sienas, prie namo beveik dvi savaites dirbo 6–8 žmonių grupė. Visu kitu laiku čia plušo dviese – Andrius ir jo senelis Petras.

„Pirmais metais pastatėme sienas ir stogą, antrais – sudėjome langus ir duris, o šiemet baigėme įrengti vidų. Tiesa, virtuvė ir vonia vis dar neįrengta, nes iki namo dar neatvestas vanduo, nėra kanalizacijos sistemos. Šiemet viską turėtume užbaigti“, – teigė A.Milinkevičius.

Plėtė valdas

Pašnekovas tvirtino, kad ryžtis statyti molinį namą gali tik tie, kurie turi daug laiko ir niekur neskuba. Be to, meistrų pasisamdyti nelabai ir išeitų, nes jeigu būtų įkainotos jų darbo valandos, išsimokėti galėtų tikrai ne kiekvienas. O ir mokančių su moliu dirbti statybininkų vargu ar pavyktų rasti. Vyriškis yra paskaičiavęs, kad molinio namo statybos jam kainavo maždaug 6 tūkst. eurų, o didžiausią dalį šios sumos sudarė stogas ir jo apšiltinimas. Tiesa, tai ne visos išlaidos, kurios buvo sumokėtos, norint įsikurti moliniame name. Daug daugiau nei pats namas Milinkevičiams kainavo elektros atvedimas iki jo, mat nuo artimiausio elektros įvado teko nusitiesti maždaug 100 metrų laidų atstumą.

„Žmonės molį ant veido deda, o mes net namą iš šios medžiagos pasistatėme“, – juokėsi A.Milinkevičius.

Tiesa, dar nemažai lėšų šeimai teko investuoti įsigyjant žemės plotą, esantį greta jų namų. Milinkevičiams iš pradžių priklausė tik 1,5 ha, o šalia esančią teritoriją jos savininkas ketino užarti ir užsėti javais.

„Pagalvojau, jog nenoriu, kad prie mano namų važinėtų traktoriai su kombainais, todėl su gretimo ūkio šeimininku teko susitarti ir perpirkti iš jo žemę“, – prisiminė vyriškis.

Per dideli jaunimo lūkesčiai

Jis tikino visiškai nesigailintis, jog su žmona metė darbus Kaune ir persikraustė gyventi į kaimą. Anot pašnekovo, jaunimui nėra sunku įsitvirtinti šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbiausia – susigalvoti, ką nori veikti, ir tuo užsiimti. Pats Andrius dabar daug dėmesio skiria baigiamiesiems namo įrengimo darbams, tačiau vakarais su žmona Ingrida, dabar auginančia trejų metukų dukrytę Eleną ir vos vienerių sulaukusį sūnų Aleksą, jis velia iš vilnos įvairius dirbinius, užsiima kalvyste. A.Milinkevičius savo pagamintus metalo gaminius parduoda internetinėje parduotuvėje. Pagrindiniai vyriškio klientai – užsieniečiai.

„Manau, jog mes tikrai neprapulsime. Jauni žmonės susikuria sau per didelius lūkesčius ir vėliau, nesugebėję jų įgyvendinti, nusivilia. Dabar visi nori gyventi kaip filmuose, tačiau aš manau, kad svarbiausia surasti savo vietą. Galbūt kada nors turėsiu didžiulius apartamentus ir šis nedidelis molinis namas bus tik mano vasarnamis, tačiau žinosiu, jog jį pasistačiau savo rankomis, o visų savo tikslų siekiau pamažu, žingsnis po žingsnio“, – kalbėjo pašnekovas.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

14:25
57:34
01:45

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką