Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 19d. 12:00

Kaip elgtis, jei tavo vadovas ar kolega – stresoholikas?

Stresoholizmas yra priklausomybės forma, tokia pat kaip priklausomybė nuo alkoholio, nikotino ar darbo. Nuo streso priklausantys žmonės gyvena pagal principą „kuo daugiau streso, tuo geriau“. Jie nuolat vaikšto ant savo resursų ir galimybių ribos – tai tarsi tiksinčios bombos. Jei darbe kažkas įvyksta ne taip, kaip planuota, jie sprogsta – emocijų išlydis tiesiog užpila aplink esančius kolegas. Toks yra jūsų vadovas ar tame pačiame kabinete dirbantis kolega? O dangau...

Emocinio intelekto kompetencijų lavinimo trenerė, VŠĮ „Lyderystės ekspertų grupė“ vadovė, lektorė ir konsultantė Nomeda Marazienė sako, kad stresoholikai yra labai nekantrūs – juos erzina kiti lėtai kalbantys ir mąstantys žmonės. Pokalbyje jie pertraukinėja, perima iniciatyvą, kartais labai grubiais būdais. Stresoholikams sunku išsėdėti ramiai, nieko aktyviai neveikiant – pažiūrėti filmą porą valandų jiems yra sunkiai įveikiama užduotis. Savaitgaliai jiems nėra pačios geriausios dienos, nes jie pradeda jausti tos pačios abstinencijos simptomus kaip ir kiti, turintys kitokią priklausomybės formą.

Naujausiame tinklalaidės „Berta&Talks“ epizode, kalbėdama su Jolita Macelyte, N. Marazienė pasakoja, kaip dirbti su vadovu ar kolega, kuris turi ryškių stresoholiko bruožų. Ji pataria, ką daryti, kad nesiskolintume kitų žmonių įtampos ir patys netaptume emociniu teršalu kitiems. Ar išties tą pačią minutę, kai tapome vadovais, kolegomis, specialistais, vadybininkais, praradome privilegiją turėti blogą dieną?

Nomeda Marazienė
Nomeda Marazienė

Kaip nesiskolinti kitų žmonių emocijų?

Pyktis muša IQ pajėgumus žemyn iki 40 procentų, mažina kūrybiškumą ir norą prisiimti riziką. Baimė įjungia katastrofinį mąstymą. Užvaldyti šių emocijų darbe, dažnas iš mūsų jomis užkrečiame ir šalia esančius kolegas, o jei juodas emocijų debesis apninka mūsų emocingąjį vadovą…

N. Marazienė įsitikinusi: mes negalime nesiskolinti kitų žmonių emocijų. Kaip stovėdami šalia rūkančio žmogaus, mes pasyviai rūkome, lygiai taip pat, būdami toje pačioje aplinkoje su kitais žmonėmis, perimame jų emocinį krūvį.

Negana to, mūsų smegenys prioritetą teikia žmogui, kuris yra užvaldytas pykčio, liūdesio, pasibjaurėjimo... Mūsų smegenys šias emocijas suvokia kaip blogą ketinimą ir reaguoja pirmiausia į jų užvaldytą žmogų. Tarkime, jeigu prieš mus stovi trys žmonės – supykęs, neutralus ir pakylėtas, mes pirmiausia sureaguosime į supykusįjį. Tad ką daryti, kad neperimtume jo pykčio?

Anot pašnekovės, svarbu stiprinti savo emocinį imunitetą. Tai reiškia stiprinti pasitikėjimo savimi, savigarbos, savivertės jausmus. Kuo šie jausmai bus stipresni, tuo atsparesni būsime kitų žmonių emocijoms. O tai sustiprinti gali padėti dėkingumo praktika: daryti gera kitiems, dėkoti jiems, kurti teigiamas patirtis.

„Prieš susitikimą, kuris kelia įtampą ir stresą, nusiųskite netikėtą, pozityvią, gera linkinčią žinutę savo draugui. Dienos pabaigoje fiksuokite pergales, t.y. užrašykite penkis dalykus, kurie tądien jus pakylėjo, kuriais didžiuojatės. Tarkime, išdrįsote pasakyti susirinkime savo nuomonę. Puiku! Išbandėte kažką naujo, nudžiuginote savo šeimą, sugalvojote puikią idėją, padėjote kaimynui. Nebūtina nuversti kalnų, bet labai svarbu fiksuoti mažus pasiekimus, kurie stiprins pergalės jausmą. Ir tai bus mažas akmenukas į pasitikėjimo savimi krepšelį“, - sako N. Marazienė.

Nomeda Marazienė
Nomeda Marazienė

Ne mažiau svarbu, pašnekovės teigimu, mokytis netapti emociniu taršalu kitiems. Mes skoliname savo emocijas kitiems to net patys nejausdami ir kai to niekas neprašo.

„Kai mes tampame tėvais, vadovais, kolegomis, specialistais, išties prarandame privilegiją turėti blogą dieną. Tai nereiškia, kad negalime supykti ar nusivilti. Visos emocijos yra reikalingos, bet labai svarbu, ką mes su jomis darome. Ar nešiojamės jas savyje ignoruodami, manydami, kad laikui bėgant jos praeis, ar bandome jas atpažinti ir suprasti. Emocijų negalime palikti už uždarų durų. Turbūt kiekvienas bent kartą esame girdėję repliką: prašau į darbą emocijų nesinešti! O vėliau išgirstame: prašau nesinešti emocijų namo! Tai kur jas dėti? Turime mokytis ne suvaldyti emocijas, o jas naviguoti“, - pataria N. Marazienė.

Šešių sekundžių taisyklė ir arbatos pūtimas

Kažkas staiga sunervino? Ištiko nesėkmė ir užvaldė stiprus pyktis ar liūdesys? Dažniausiai tokiose situacijose nesąmonių pridarome per pirmas šešias sekundes: piktai pažiūrime, pasakome kandžią repliką, per greitai emocingai atrašome į laišką ar trumpąją žinutę, dėl ko vėliau gailimės. Tokioje būsenoje impulsų kontrolė labai silpna, mus užvaldo autopilotinis elgesys.

Pirmos šešios sekundės yra kritinės – tik po jų mes sąmoningai galime pasirinkti, ką jausti: galime jaustis įsižeidę, įpykę, nusiminę, nuliūdę, bet tuomet tai jau yra mūsų atsakomybė – galime apgalvoti alternatyvas, kaip elgtis ir kaip pasiekti norimą tikslą optimaliais resursais.

„Kartą vedžiau mokymus vienai IT kompanijai, į kuriuos susirinko trisdešimt darbuotojų vyrų, - pasakoja N. Marazienė. – Po pertraukos prieina prie manęs vienas dalyvis ir sako: „Aš jums taip dėkoju! Galų gale supratau savo keturmetę dukrą!“ Jis man papasakojo istoriją, kai jo dukra, po tėčio pokalbio telefonu, kurio metu matė jį emocingą, pakeltu tonu, įsiaudrinusį, priėjo ir pasakė: „Tėti, tu dabar šešis kartus pūsk karštą arbatą“. Tuomet jis, nesuprasdamas, kodėl tą daro, pūtė kartu su dukra arbatą. Ir tik po to suprato, kodėl to reikia – vaikai darželyje tokiu būdu, jiems suprantamais metodais, mokomi dirbti su savo impulsų kontrole“.

Kai kažkas sunervina, pašnekovė pataria nepriiminėti skubių sprendimų. Verčiau pūsti arbatą, suskaičiuoti iki dešimties, išeiti į lauką, pažiūrėti pro langą – tai padės išvengti staigių neapgalvotų veiksmų.

Nelesinkime balandžių

Moksliškai įrodyta, kad vadovo nuotaika ir elgesys tiesiogiai lemia darbuotojų nuotaiką ir elgesį. Vaizdžiai tariant, anot N. Marazienės, dienos pabaigoje mes galime skaičiuoti arba pelną, arba nuostolį.

Jeigu vadovas ateina ir demonstruoja savo fizinį ar psichologinį nuovargį, nenorą bendrauti ar aštresnę reakciją į išsakytą mintį, jis didina savo darbuotojų priešinimąsi pokyčiams. Ir atvirkščiai – jei vadovas ateina pailsėjęs, aiškiai žinodamas, dėl ko šiandien atėjo į darbą ir ką nori nuveikti, į savo žodžius, kalbėdamas su kolegomis, jis įdės tokią emocinę jėgą, kad darbuotojai į jo siūlymus, tikėtina, iškart atsakys: „Gerai, imamės, darome“.

Nuo to, kaip jaučiamės, pašnekovės teigimu, priklauso ir mūsų sprendimų kokybė. Tyrimai rodo, kad baimė įjungia katastrofinį mąstymą, užvaldžius baimei, vienintelė mintis – kuo greičiau išeiti iš šios siaubą keliančios situacijos. Vadovams N. Marazienė nuolat primena, kad neverta tikėtis ir reikalauti iš žmonių kūrybiškų sprendimų, jeigu jie sėdi susirinkime ir jaučia įtampą. Jų nebus, nes vienintelė mintis – kaip galima greičiau išnešti save iš tos nekomfortą keliančios būsenos.

Dar vienas metodas, kuriuo pašnekovė siūlo vadovautis dirbant su savo mintimis – o juk jos ir kuria mūsų emocinę būseną – vadinasi „nelesinkim balandžių“.

„Įsivaizduokite, kad sėdite parke ant suoliuko, - pasakoja N. Marazeienė. – Šalimais vaikštinėja vienas balandis. Numetate jam trupinėlį duonos – jis prišoka prie jo ir sulesa. Bet staiga, lyg iš niekur, suskrenda pulkas kitų balandžių. Lygiai taip pat yra organizuotos ir mūsų mintys – viena mintis gali sukelti katastrofinį mąstymą, kitų kaltinimą ar savęs gailėjimąsi. O juk nėra nieko labiau destruktyvaus, nei savęs gailėtis. Nelesinti balandžių reiškia identifikuoti mintis, kurios paleidžia tokį destruktyvų garso takelį, ir imtis veiksmų, stabdyti jas. Vos atskrido katastrofinė mintis, pakeiskite aplinką – nueikite į dušą, išeikite į lauką, imkitės kokio nors darbo – veiksmas užmuša mintį. Smegenys negali daryti dviejų darbų vienu metu – jei tvarkysite spintą ir galvosite, kur kokius drabužius sudėti, tikrai negalėsite nerimauti tuo pat metu“.

Ne kaltas, o atsakingas

Priėmėte sprendimą, tačiau sulaukėte ne tokio rezultato, kokio tikėjotės? Dažnas pajaus kaltę: susimoviau, suklydau, čia mano kaltė! Kaltė, kaip emocija, anot N. Marazienės, yra natūrali, bet jei su ja nedirbi, ji pritraukia daug nepageidaujamo emocinio krūvio – liūdesio, nerimo, į kitus ar save projektuojamo pykčio.

Emociškai brandūs žmonės žino, kad kaltė neturi nieko bendra su atsakomybe: taip, priėmiau sprendimą, rezultatas gavosi ne toks, kokio tikėjausi, tačiau aš nesu kaltas, aš už tai atsakingas. O atsakomybė mobilizuoja jėgas, kelia ambicijas ir siekį vėl daryti, bandyti, rizikuoti.

„Viena iš emocinio intelekto aksiomų, tai yra teiginys, kurio nereikia įrodinėti, skamba taip: niekas neprivalo jaustis atsakingas už tai, kaip aš pasirenku jaustis“. Nes tai yra mano pasirinkimas. Jeigu aš pasirinkau įsiskaudinti, tai ne vadovas kaltas, ne jis mane įskaudino, o aš pasirinkau jautis būtent taip. Galiu užsibūti tame įsiskaudinime, tame jausme, kad pasaulis yra neteisingas ir prarasti daugybę emocinių resursų. Bet aš galiu pasirinkti jaustis kitaip – neįsiskaudinti. Galiu priimti šį grįžtamąjį ryšį ir pagalvoti, ką iš to galima pasiimti naudingo sau. Pagalvoti, kaip keisiu savo elgesį, nes aš jaučiuosi už tai atsakingas“, - sako N. Marazienė.

Viso pokalbio su emocinio intelekto kompetencijų lavinimo trenere N. Maraziene klausykite tinklalaidėje „Berta&Talks“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

05:44
13:33
01:50

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką