Nuo 2017 m., kai prasidėjo kasinėjimai, tyrėjai nuolat grįžta į vietovę, ir kiekvienais metais atranda vis daugiau skeletų bei kitų radinių, padedančių atskleisti šios bendruomenės gyvenimą ir tragišką jos pabaigą.
Vėlesni kasinėjimai parodė, kad tai buvo tik pradžia. Vráblės apylinkėse, maždaug 100 kilometrų į rytus nuo Bratislavos, archeologai kasmet aptinka vis daugiau palaikų be galvų.
Visi palaikai – be galvų
Iki šiol vienoje vietoje rasta dešimtys vyrų, moterų ir paauglių skeletų, sudėtų vienas ant kito keliuose sluoksniuose. Beveik visi jie – be galvų.
Šie radiniai svarbūs ne tik dėl savo šiurpaus pobūdžio. Jie siejami su Linijinės keramikos kultūra – viena sėkmingiausių ankstyvųjų Europos visuomenių.
Šios bendruomenės, kilusios iš Anatolijos žemdirbių, per kelis šimtmečius išplito per maždaug 1500 kilometrų ilgio teritoriją nuo dabartinės Vengrijos iki Prancūzijos.
Ilgą laiką manyta, kad šio laikmečio visuomenė buvo gana taiki, gyvenusi be didelių konfliktų ar karo požymių.
Liudija plataus masto smurto bangą
Tačiau maždaug apie 5000 m. pr. Kr. vaizdas smarkiai pasikeičia.
Visoje Europoje atsiranda masinių kapaviečių, liudijančių apie staigią ir plataus masto smurto bangą.
Kai kuriose vietose rasti žmonės su sutraiškytomis kaukolėmis, kitur – su sąmoningai suluošintomis galūnėmis ar nukirstomis galvomis.
Tokie veiksmai nėra būdingi atsitiktiniam smurtui ar paprastam konfliktui dėl išteklių.
Vráblės vietovėje smurtas, regis, buvo susijęs ir su pačios bendruomenės irimu.
Tyrimai rodo, kad ši gyvenvietė buvo viena didžiausių regione ir buvo padalyta į kelis atskirus rajonus.
Laikui bėgant vienas jų buvo atskirtas giliu grioviu ir pylimu, o vartai orientuoti ne į išorę, bet nuo kitų gyvenvietės dalių.
Tai leidžia manyti, kad konfliktai kilo ne tik su kaimynais, bet ir bendruomenės viduje.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad iki šiol nerasta įrodymų, jog šį smurtą būtų sukėlęs badas ar staigi klimato krizė.
Priešingai – kaulų būklė rodo, jog žmonės gyveno aktyviai ir buvo pakankamai gerai maitinami.
Todėl vis dažniau svarstoma, ar šios visuomenės pabaiga nebuvo vadinamojo „kultūrinio žlugimo“ pavyzdys: momentas, kai sparčiai augusi visuomenė pasiekė savo ribas, o socialiniai ryšiai pradėjo byrėti.
Ar ritualinis smurtas buvo desperatiškas bandymas atkurti tvarką, ar ženklas, kad sistema jau nebeveikė, kol kas lieka atviras klausimas.
Vis dėlto, tyrėjai pabrėžia, kad šie radiniai leidžia daryti išvadą, kad pirmųjų Europos ūkininkų bendruomenių pabaiga galėjo būti kur kas dramatiškesnė, nei ilgą laiką buvo manoma.
