Tačiau „netrukus“ yra santykinis terminas – tai užtruks dar kelis milijonus metų, bet geologiniu mastu tai yra akimirka.
„Mes nustatėme, kad šios zonos rifto susidarymas yra labiau pažengęs, o žemės pluta yra plonesnė, nei kas nors buvo manęs. Rytų Afrikoje rifto susidarymo procesas yra pažengęs toliau, nei anksčiau manyta“, – sakė Kolumbijos universiteto geomokslininkas Christian Rowan.
Įdomiausia šio radinio ypatybė – jo reikšmė mūsų pačių istorijai. Turkanos rifto zona Kenijoje gausu ankstyvųjų homininų fosilijų, o tai rodo, kad ši vieta buvo svarbi žmogaus evoliucijos vieta.
Tačiau naujasis radinys leidžia manyti, kad šis regionas nebūtinai buvo svarbesnis mūsų protėviams nei bet kuri kita Afrikos vieta – greičiausiai tiesiog šie geologiniai procesai sudarė labai palankias sąlygas fosilizacijai.
Dabartinis Žemės žemynų išsidėstymas mums atrodo nekintamas, tačiau jie nuolat juda – nors ir labai lėtai.
Prieš daugiau nei 200 milijonų metų jie visi buvo susilieję į vieną superžemyną, o prognozuojama, kad tolimoje ateityje jie (iš esmės) vėl susijungs.
Ten, kur susitinka dvi tektoninės plokštės, susidaro kalnai. Ten, kur jos nutolsta viena nuo kitos, atsiranda vandenynai.
Rytų Afrikos rifto sistema yra akivaizdus pastarojo pavyzdys. Afrikos plokštė šiuo metu skyla į dvi dalis: į vakarus esančią milžinišką Nubijos plokštę, kuri apima didžiąją dalį žemyno, ir mažesnę Somalio plokštę, apimančią didžiąją dalį rytinės pakrantės bei Madagaskaro salą.
Atlikdami naują tyrimą, mokslininkai sutelkė dėmesį į konkrečią šios sistemos dalį – Turkanos rifto zoną, kuri driekiasi šimtais kilometrų per Keniją ir Etiopiją. Komanda išanalizavo anksčiau šiame regione atliktus seisminius matavimus ir apskaičiavo, koks ten yra žemės plutos storis.
Pasirodo, ji yra daug plonesnė nei tikėtasi: rifto centre jos storis siekia tik apie 13 kilometrų. Palyginimui, rifto regiono pakraščiuose žemės plutos storis viršija 35 kilometrus.
O kai žemės pluta rifto zonoje tampa plonesnė nei maždaug 15 kilometrų, tai reiškia, kad ji įžengė į etapą, vadinamą „susiaurėjimu“. Pasiekus šį tašką, žemyno suskaidymas tampa beveik neišvengiamas.
„Kuo plonesnė tampa pluta, tuo ji silpnesnė, o tai skatina tolesnį rifto plėtimąsi“, – sako C.Rowan.
Po kelių milijonų metų šis etapas bus baigtas ir prasidės kitas – okeanizacija. Kaip rodo pats pavadinimas, būtent taip susidaro naujas vandenynas.
Žemės pluta išsitemps taip, kad iš po jos išsiverš magma, kuri susikaups ir atvės, suformuodama baseiną. Tai taps nauju jūros dugnu, kai vanduo pradės plūsti iš Indijos vandenyno.
Šis procesas jau prasideda Afaro įduboje, esančioje šiaurės rytų Afrikoje netoli Raudonosios jūros.
