Nors Etnos ugnikalnis yra daugiau nei pusės milijono metų senumo, jis iki šiol išlieka itin aktyvus – šis Sicilijoje esantis, apie 3400 metrų aukščio milžinas yra aktyviausias ugnikalnis Europoje ir dažnai išsiveržia net kelis kartus per metus.
Neįprastas „gyvybingumas“
Skirtingai nei dauguma stratovulkanų, Etna išskiria šarmines lavas ir tai daro gerokai intensyviau, nei leistų tikėtis geologiniai procesai, reikalingi tokioms, lakiųjų medžiagų turtingoms, lavoms susiformuoti.
Dėl šių savybių Etna ilgą laiką buvo laikoma mįsle. Nepaisant išsamių istorinių stebėjimų ir šiuolaikinių tyrimų, iki šiol nebuvo aiškaus paaiškinimo, kaip šis ugnikalnis susiformavo ir iš kur jis nuolat gauna šarminės magmos, reikalingos dažniems išsiveržimams.
Naujausi tyrimai pateikė svarbių užuominų – pasirodo, Etną maitina retas magmos formavimosi mechanizmas. Tiesa, paprastai jis yra siejamas su nedideliais povandeniniais ugnikalniais, o ne su tokiais milžiniškais stratovulkanais kaip Etna.
Tyrėjų teigimu, Etna gali būti unikali vieta Žemėje, nes veikia kitaip nei dauguma ugnikalnių – ji geba išlaisvinti magmą, įstrigusią planetos mažo greičio zonoje, ir iškelti ją į paviršių.
Paprastai ugnikalniai formuojasi, kai mantijos medžiaga ištirpsta ir virsta magma, kuri kyla per Žemės plutą, kol pasiekia paviršių. Tai dažniausiai vyksta trimis būdais: tektoninėms plokštėms tolstant, subdukcijos zonose (kai viena plokštė panyra po kita) arba vadinamuosiuose „karštuosiuose taškuose“, kur įkaitusi mantija kyla į viršų.
Dauguma ugnikalnių patenka į vieną iš šių kategorijų, tačiau Etna – išimtis. Nors ji yra stratovulkanas virš subdukcijos zonos, jos lavos cheminė sudėtis labiau primena „karštųjų taškų“ ugnikalnius, nors netoliese tokių taškų nėra.
Analizuodami Etnos lavos mėginius per pastaruosius 500 tūkst. metų, mokslininkai nustatė, kad jos cheminė sudėtis išliko stebėtinai pastovi, nepaisant tektoninių pokyčių, kurie paprastai smarkiai veikia ugnikalnių veiklą.
Tai leidžia daryti išvadą, kad Etna neveikia kaip įprasti ugnikalniai. Užuot priklaususi nuo naujai susidarančios magmos, ji, panašu, nuolat gauna lėtą jau anksčiau susiformavusios magmos tiekimą iš maždaug 80 kilometrų gylyje esančių sankaupų tarp viršutinės mantijos ir tektoninių plokščių pagrindo.
Šarminės lavos susidarymui reikalingas nedidelis mantijos lydimasis, todėl dideli jos kiekiai paprastai nesusidaro greitai. Vis dėlto Etna šią ribą peržengia dėl savo unikalaus magmos šaltinio.
Kai Afrikos tektoninė plokštė slenka po Eurazijos plokšte, šarminė magma iš viršutinės mantijos „kišenių“ kyla per plutos plyšius – tarsi išspaudžiama iš kempinės.
Tai išskirtinis atvejis, nes tokie ugnikalniai paprastai būna nedideli, o ne tokio masto kaip Etna.
Dėl to Etna gali būti priskiriama vadinamiesiems „petit-spot“ ugnikalniams – kategorijai, apibūdinančiai ugnikalnius, kurių magma kyla iš viršutinės mantijos sankaupų. Vis dėlto tai išskirtinis atvejis, nes tokie ugnikalniai paprastai būna nedideli, o ne tokio masto kaip Etna.
Kaip teigė Lozanos universiteto geomokslininkas Sebastienas Piletas, šis tyrimas rodo, kad Etna galėjo susiformuoti mechanizmu, būdingu mažiems povandeniniams ugnikalniams – tai netikėta, nes tokie procesai iki šiol buvo stebėti tik nedidelėse vulkaninėse struktūrose.
Šios įžvalgos svarbios ne tik teorinei vulkanologijai, bet ir gali pasitarnauti vertinant realius pavojus. Ugnikalnis yra pavojingai arti didelių miestų – Katanijos ir Mesinos, kuriuos ne tik lanko turistai, bet ir gyvena šimtai tūkstančių žmonių.
