1968 metais „Apollo 8“ vadas Frankas Bormanas, pirmą kartą pamatęs tolimąją Mėnulio pusę, ją apibūdino kaip visiškai niūrią ir beveik bespalvę.

Tačiau ketvirtojo skrydžio aplink Mėnulį metu už jo paviršiaus išniro Žemė, ir astronautas Billas Andersas padarė nuotrauką, kuri vėliau tapo viena žymiausių žmonijos istorijoje.

NASA nuotr./„Apollo 8“ Mėnulio orbitoje. Centre – Frankas Bormanas

„Žemė buvo vienintelis dalykas visoje Visatoje, turėjęs spalvą – tai buvo nepaprastas vaizdas“, – BBC anksčiau sakė F. Bormanas. Šis kadras tapo vienu iš aplinkosauginio judėjimo simbolių ir prisidėjo prie Žemės dienos atsiradimo 1970 metais.

Šių metų balandžio pradžioje „Artemis II“ įgula per septynių valandų skrydį aplink Mėnulį padarė naują nuotrauką – „Earthset“, kurioje matyti virš dykos Mėnulio panoramos besileidžianti Žemė.

NASA nuotr./„Artemis II“ įgula: kairėje Christina Koch, gale Victor Glover (pilotas), priekyje Reid Wiseman, dešinėje Jeremy Hansen

NASA pabrėžia, kad kadre matyti apšviesta Žemės pusė virš Okeanijos regiono, balti debesys, mėlyni vandenys, taip pat ryškiai išsiskiriantys Mėnulio krateriai ir baseinai.

Skirtingai nei 1968-aisiais, šiandien Žemę nuolat fotografuoja palydovai, tačiau, kaip pažymi BBC, žmogaus daryta nuotrauka vis dar turi ypatingą emocinį poveikį.

NASA nuotr./Iš už Mėnulio matoma Žemė – „Artemis II“ misijos dalyvių padaryta nuotrauka

Ekspertai sako, kad nors geologiniu mastu 58 metai tėra akimirka, bet klimato pokyčiai per šį laiką Žemę pakeitė akivaizdžiai.

Redingo universiteto klimato mokslininkas Richardas Allanas teigia, kad nuo „Earthrise“ laikų anglies dioksido koncentracija atmosferoje padidėjo maždaug trečdaliu, o pasaulio temperatūra pakilo bent 1 laipsniu Celsijaus.

Pasak jo, žmogaus veikla pakeitė ir sausumos vaizdą iš kosmoso – išsiplėtė miestai, miškai buvo keičiami žemės ūkio plotais, o Aralo jūra susitraukė iki mažiau nei dešimtadalio savo 1960-ųjų dydžio.

NASA nuotr./Pirmoji viso Žemės rutulio nuotrauka iš kosmoso, kurią padarė ne aparatas, o žmogus. Manoma, kad jos autorius – „Apollo 8“ įgulos narys Williamas Andersas. Atstumas iki Žemės – 30 tūkst. kilometrų.

Kai kuriuos pokyčius, anot BBC kalbintų mokslininkų, galima įžvelgti net pačiose nuotraukose.

Glaciologas Benjaminas Wallisas sako, kad abiejose nuotraukose matyti Antarktida ir Pietų vandenynas, o per beveik šešis dešimtmečius Antarktidos pusiasalyje sugriuvo apie 28 tūkst. kvadratinių kilometrų vadinamųjų ledo lentynų – milžiniškų į jūrą išsikišusių ledynų masyvų.

Britų Antarkties tyrimų tarnybos mokslininkė Petra Heil priduria, kad sezoninio jūros ledo danga pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai sumažėjo abiejuose pusrutuliuose, o sniegas Šiaurės Amerikoje, Eurazijoje ir Azijoje dabar ištirpsta anksčiau nei ankstesniais metais. Jos vertinimu, 90–95 proc. šių pokyčių galima sieti su žmogaus veikla.

Jeremy Harbeck/NASA /Antarktidos Thwaites ledynas, žinomas kaip „Paskutinės dienos ledynas“, tirpsta dėl po vandeniu siaučiančių „audrų“.

BBC taip pat primena, kad net ir 1968 metais, kai Žemė iš kosmoso atrodė tobula, jos būklė jau buvo suprastėjusi. Žemės dienos tinklo vadovė Kathleen Rogers prisiminė, kad tuo metu Los Andžele dėl smogo kartais nebuvo galima matyti kitos gatvės pusės, o upės net degdavo.

Vis dėlto „Earthrise“ įkvėpė ištisą kartą labiau rūpintis planeta. Šiandien, BBC vertinimu, „Earthset“ tampa nauju priminimu apie tai, kokia trapi yra Žemė ir kiek daug ji pasikeitė per mažiau nei šešis dešimtmečius.

VIDEO: Trumpai ir aiškiai: ką žinome apie „Artemis II“ misiją aplink Mėnulį?