Naujausiame tyrime, kuris buvo paskelbtas žurnale „Autophagy“, mokslininkai nustatė kelią, kuriuo vaistas skatina navikines ląsteles susinaikinti. Jis yra vadinama autofagija, kuri reiškia „savo paties valgymą“. Aktyvavus geną, kuris skatina glioblastomos ląstelių mirtį, loperamidas gali būti perspektyvus kandidatas į vaistus, kuris, jų manymu, dabar atvers naujas galimybes kovai su mirtina vėžio forma.
„Mūsų eksperimentai su glioblastomos ląstelėmis rodo, kad autofagija gali padėti gydyti glioblastomos smegenų navikus", - teigia pagrindinis autorius dr. Sjoerdas van Wijkas.
Gėtės universiteto (Vokietija) Eksperimentinių vėžio tyrimų pediatrijos instituto mokslininkai tikisi panaudoti įprastą ląstelių procesą kovojant su per daug agresyviai besidauginančiomis smegenų vėžio ląstelėmis. Autofagija organizme nuolat vyksta kaip būtina priemonė pažeistoms ar piktybinėms ląstelėms pašalinti. Tačiau naudojant įvairius mechanizmus vėžys kartais gali išvengti šios sistemos ir tapti nebekontroliuojamas. Jei tyrėjai galėtų koreguoti vėžinių ląstelių vidinius mechanizmus ir sukelti jose autofagiją, vėžys gali būti sustabdytas.
Kai loperamidas veikia kai kurias vėžines ląstelės, jis gali sukelti streso reakciją endoplazminiame tinkle (ER). Ši ląstelių organelė yra nepaprastai svarbi baltymų gamybai. Kai streso žymenis ląstelė pastebi ER dalyse, tos dalys būna sunaikinamos siekiant išvengti nenormalios baltymų gamybos – tai vadinama retikulofagija. Normaliose ląstelėse retikulofagija gali būti valdoma ir ląstelė gali išgyventi.
Mokslininkai nustatė geną, vadinamą ATF4, kuris yra reguliuojamas esant loperamidui ir gali būti susijęs su glioblastomos ląstelių autofagija. Nutraukęs ATF4 gamybą, loperamidas ląstelėse nesukėlė retikulofagijos, o tai reiškia, kad vaistas ATF4 geną paveikia, taip kad šis turėtų vėžį naikinantį poveikį. Atlikę tolesnį tyrimą, mokslininkai nustatė, kad padidinus ATF4 reguliavimą, loperamidas sukelia streso žymenis, kurie galiausiai nulėmė vėžinių ląstelių mirtį.
Be ATF4 geno, tyrimas taip pat atskleidė daugiau receptorių, dalyvaujančių loperamido sukeltoje autofagijoje, kuri gali būti labai naudinga kovojant su glioblastoma. Be to, S.van Wijkas taip pat paaiškina, šis metodas gali būti pritaikytas kitų sunkių neurologinių ligų gydymui.
Vaistui vis dar reikia daugiau tyrimų, kad jį būtų galima patvirtinti kaip glioblastomos gydymo būdą, taip pat reikėtų rasti vaisto patekimo būdą į smegenis kelią, kuris leistų loperamidui pereiti per smegenų kraujotakos barjerą ir pasiekti navikus. Tyrėjai tikisi toliau suprasti loperamido kelią ir nustatyti kitus kandidatus į vaistus, kurie galėtų turėti panašų poveikį.
