Tai, kas prasidėjo kaip įprastas tyrimas, įgavo keistą posūkį, kai gravitacijos duomenys atskleidė keistą apskritą anomaliją, paslėptą po Rytinių aukso kasyklų regiono paviršiumi.
Kai jie kasė giliau, jie rado įrodymų apie senovinę katastrofą, pakankamai galingą, kad ištirpintų uolą, deformuotų kristalus ir išmestų aukso turinčias nuolaužas aukštai į orą.
Mokslininkai dabar mano, kad tas įvykis buvo geležies turtingo meteorito smūgis, įvykęs kažkada prieš ankstyvojo kreidos periodo nuosėdas, kurios vėliau jį palaidojo, palikdamos randą, dabar beveik visiškai ištrintą laiko niokojimo.
Nors meteorito krateriai Žemėje jau yra retenybė, šis, laikinai pavadintas „Ora Banda“ smūginės struktūros, yra dar ypatingesnis, teigia komanda, vadovaujama Puerto Riko universiteto geologės Raizos Quintero.
Manoma, kad meteoritai Žemės istorijos eigoje ne kartą atliko svarbų vaidmenį – paspartino gyvybės atsiradimą ir suaktyvino planetos procesus.
Daugeliui žinomas garsusis įvykis – Čikšulubo susidūrimas, kuris užbaigė dinozaurų karalystę ir pradėjo naują žinduolių erą – tačiau tai toli gražu ne vienintelis meteoritų poveikis.
Mokslininkai mano, kad Saulės sistemos istorijos pradžioje vidinės planetos patyrė intensyvų meteoritų bombardavimą, kuris galėjo atnešti į Žemę svarbių medžiagų, pavyzdžiui, vandens ir molekulių, kurios vėliau susijungė ir sukūrė gyvybę.
Susidūrimai galėjo prisidėti prie mūsų jaunosios planetos formavimosi. Tačiau iš tų audringų laikų liko nedaug įrodymų. Erozija, tektoninė veikla ir kiti geologiniai procesai ištrina daugelį susidūrimų paliktų žymių.
Nors geologiškai krateris yra jaunesnis už senovines uolienas, į kurias jis įsirėžė, jis beveik visiškai prarado akivaizdžius paviršiaus požymius. Mokslininkai jį nustatė tik atlikę gravitacinius tyrimus, ištyrę gręžinių mėginius ir aptikę mikroskopinius smūginės žalos požymius, paslėptus uolienose.
Pirmieji požymiai paaiškėjo, kai gravitaciniai tyrimai atskleidė apskritą tankesnės uolienos plotą, paslėptą po dykumos paviršiumi.
Tolesni tyrimai, įskaitant tiriamuosius aukso gręžimus, atskleidė dar daugiau keistų užuominų. Pirmoji iš jų – tai vadinamieji „skilimo kūgiai“ (shatter cones), rasti paviršiaus atodangose ir gręžimo šerdyse.
Tai yra vienas iš pagrindinių smūgio vietos atpažinimo požymių, susidarantis, kai smūgio metu per žemę nusirita galinga smūginė banga, paliekanti uolienoje būdingus kūgio formos lūžių raštus.
Nors tai paprastai laikoma tarsi neginčijamu įrodymu, kad čia yra smūgio žymė, tai, ką mokslininkai aptiko iškasę mėginius iš po paviršiaus, šią prielaidą patvirtino.
Po žeme, paslėptos po molingu dykumos paviršiaus sluoksniu, jie aptiko smūginės brekčijos.
Brekčijos – tai uolienos, šiek tiek primenančios vaisių pudingą, kuriose gausu uolienos gabalėlių, sujungtų tarpusavyje smulkesniais grūdeliais.
Brekčijos gali susidaryti keliais skirtingais būdais, tačiau jos ypač dažnai randamos smūgio vietose, kur milžiniškas slėgis suskaido uolienas ir sujungia jų fragmentus į chaotiškus mišinius.
Šiose naujose struktūrose dažnai randama mažų stiklo lašelių – silikatinių medžiagų, kurios išsilydė smūgio metu susidariusioje karštyje ir įsiliejo į smūginę brekčiją.
