1787 m. balandžio 19 d. naktį astronomas Williamas Herschelis pastebėjo ir užfiksavo maždaug valandą trukusį švytėjimą. Tikėtina, kad šis astronomas tapo vienu pirmųjų „laikino Mėnulio reiškinio“ (angl. Transient Lunar Phenomenon, TLP) – trumpalaikio Mėnulio paviršiaus išvaizdos pokyčio - liudininkų.
TLP apima ne tik šviesos blyksnius, bet ir rausvas ar violetines dėmes bei miglotus švytėjimus. Pasak Anthony Cook, Aberystwyth universiteto (Jungtinė Karalystė) fizikos mokslų lektoriaus, per pastaruosius du tūkstantmečius žmonės, naudodamiesi teleskopais, fotoaparatais ar tiesiog turintys gerą regėjimą, užfiksavo daugiau nei 3000 TLP atvejų.
Kas sukelia šiuos keistus blyksnius Mėnulyje?
Nors TLP gali kilti dėl įvairių fizinių reiškinių, jų trukmė, kuri gali svyruoti nuo kelių milisekundžių iki kelių valandų, dažnai leidžia nustatyti jų priežastį.
Trumpi blyksniai, trunkantys mažiau nei minutę, greičiausiai atsiranda dėl meteoroidų smūgių, teigia Masahisa Yanagisawa, Japonijos Elektros komunikacijų universiteto profesorius. Meteoritai, sveriantys daugiau nei 0,2 kilogramo – maždaug bilijardo rutulio svorio – atsitrenkę į Mėnulio paviršių sukelia trumpalaikius šviesos pliūpsnius. Švytėjimas kyla dėl smūgio metu išsiskyrusios energijos, kuri įkaitina paviršiaus uolienas, todėl jos trumpam šviečia, kol atvėsta.
Ilgą laiką mokslininkai įtarė, kad tokie blyksniai iš tiesų yra meteoritų smūgiai, tačiau to patvirtinti nepavyko iki pat 1990-ųjų, kai Mėnulio stebėjimams imta naudoti greitaeiges vaizdo kameras. Net ir tada dėl labai trumpos blyksnių trukmės buvo sunku atmesti kitus veiksnius, pavyzdžiui, kamerų triukšmą. Todėl patikimam blyksnio patvirtinimui reikėjo vienalaikio stebėjimo iš kelių skirtingų vietų.
Ilgesni švytėjimai – radono dujų pėdsakas
Kelių minučių trukmės Mėnulio švytėjimai gali būti susiję su radono dujų išsiskyrimu iš Mėnulio vidaus. 2008 ir 2009 m. žurnale „The Astrophysical Journal“ paskelbti tyrimai rodo, kad toks dujų išsiveržimas įvyksta, kai po paviršiumi susikaupusios dujos staiga išsilaisvina dėl vadinamųjų „mėnulio drebėjimų“. Radioaktyvus radonas, skildamas skleidžia šviesą, kuri matoma net iš Žemės. Įdomu tai, kad vietovės, kuriose buvo stebėti ilgiau trunkantys šviesos reiškiniai, dažniausiai sutampa su zonomis, pasižyminčiomis didele radono koncentracija.
Valandomis trunkantys reiškiniai, galimai saulės vėjo pasekmė
Kai kurie šviesos reiškiniai Mėnulyje, pavyzdžiui, tie, kuriuos stebėjo W.Herschelis, gali trukti net kelias valandas. Remiantis 2012 m. atliktu tyrimu, tokie reiškiniai gali būti netiesiogiai susiję su saulės vėju – iš Saulės sklindančiu krūvį turinčių dalelių srautu. Šios dalelės gali jonizuoti mėnulio dulkių daleles ir išmesti jas į didžiulius, iki 100 kilometrų aukščio debesis. Tokie dulkių debesys atspindi žvaigždžių ar kitų šviesių dangaus objektų šviesą, todėl gali atrodyti, kad švyti pats Mėnulio paviršius.
