Kai kurios užduotys gali atrodyti neįveikiamos – nesvarbu, ar tai būtų darbo užbaigimas, elektroninio laiško išsiuntimas ar bėgimas. Lengviausias būdas jų išvengti – atidėti vėlesniam laikui arba apskritai jų nesiimti. Bet kodėl taip elgiamės?
„Atidėliojimas iš esmės yra vengimas“, – „Live Science“ sakė Jungtinės Karalystė Durhamo universiteto psichologijos profesorė Fuschia Sirois. Pasak jos, dažnai ne pati užduotis, o su ja susijusios emocijos verčia mus atidėlioti.
Pavyzdžiui, rašant pirmąsias universiteto esė eilutes, gali kilti abejonės dėl savo gebėjimų. Plati tema, neaiškūs nurodymai, baimė suklysti – visa tai gali sukelti nerimą ir paskatinti vilkinti darbą.
F.Sirois pabrėžia, kad atidėliojimas yra savanoriškas ir dažnai nereikalingas – tai nėra situacija, kai būtina teikti pirmenybę kitoms užduotims ar įsikišo nenumatyta skubi aplinkybė. Žmogus sąmoningai atidėlioja, nors puikiai supranta, kad užduotis yra svarbi ir jos neatlikimas gali jam arba kitiems pakenkti.
Lėtinis atidėliojimas yra dažnai susijęs su sunkumais valdyti emocijas. 2021 m. atliktas smegenų vaizdavimo tyrimas parodė, kad studentai, kurių kairiojoje dorsolateralinėje prefrontalinėje žievėje (smegenų srityje, atsakingoje už savikontrolę) buvo daugiau pilkosios medžiagos, rečiau atidėliodavo užduotis.
Kuo stipresnės buvo nervinės jungtys tarp šios ir kitų priekinių smegenų sričių, tuo geriau šie asmenys gebėjo reguliuoti neigiamas emocijas, sutelkti dėmesį į ilgalaikę naudą ir laikytis užsibrėžtų tikslų.
Šie rezultatai taip pat padeda paaiškinti, kodėl žmonės, turintys dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą (ADHD), dažniau atidėlioja. Jų emocijų reguliavimo mechanizmai paprasčiausiai veikia kitaip.
2018 m. tyrimas atskleidė, kad atidėliojantys žmonės turi didesnę ir jautresnę migdolinę liauką – smegenų centrą, atsakingą už grėsmių atpažinimą.
„Grėsmė gali būti labai menka, pavyzdžiui, kaip tiksliai suformuluoti elektroninį laišką. Tačiau net menkas numatomas diskomfortas gali sukelti stiprią emocinę reakciją, todėl noras jo išvengti tampa svarbesnis už racionalų vertinimą, kas reiškia nebaigti užduoties“, - sako F.Sirois.
Be to, tyrimas parodė, kad kuo mažiau jungčių buvo tarp migdolinės liaukos ir nugarinės priekinės cingulinės žievės, reguliuojančios mūsų reakciją į suvokiamas grėsmes, tuo stipresnis buvo polinkis atidėlioti.
Be to, atidėliojimas gali būti paveldimas bruožas. Visgi tai nereiškia, kad žmogus visą gyvenimą pasmerktas atidėlioti – šį įprotį galima keisti ir ugdyti sąmoningesnius veiklos pasirinkimus.
