Sekite 15min Google
Gyvenvietė be polių ir medinių platformų
Cepuritės sala archeologų dėmesį patraukė dar 1983 metais. 2025 metais tyrėjai į ją sugrįžo ir nustatė, kad kultūrinis sluoksnis – dirvožemyje išlikę žmogaus veiklos pėdsakai – dengia beveik visą salą. 2026 metų rugpjūtį Latvijos kultūros akademijos komanda čia atliko didesnės apimties kasinėjimus.
Saloje rasta keramikos fragmentų, gyvūnų kaulų ir kitų žmogaus gyvenimo pėdsakų. Manoma, kad didžioji dalis molinių indų datuojami pirmojo mūsų eros tūkstantmečio antrąja puse ir primena senovės latgalių, gyvenusių Vidžemės regione, dirbinius.
Tačiau gyvenvietė turi vieną neįprastą ypatybę. Kitose žinomose Latvijos ežerų gyvenvietėse archeologai yra aptikę medinių polių ir platformų, ant kurių buvo statomi būstai. Cepuritės saloje tokių konstrukcijų nerasta. Kasinėjimų vadovas Juris Urtansas mano, kad čia galėjo būti ypatingo tipo gyvenvietė, kurioje susipynė įprastų antžeminių gyvenviečių ir polių konstrukcijų bruožai.
Ką slepia ežero dugnas
Tyrėjai nagrinėjo ne tik salą, bet ir ją supantį ežero dugną. Archeologinių radinių aptikta iki 12 metrų nuo kranto. Tarp jų – didelių keraminių indų fragmentai, gyvūnų kaulai, suskaldyti akmenys ir akmenys su ugnies pėdsakais.
Po vandeniu archeologai taip pat atliko nedidelius kasinėjimus 2,5 metro gylyje. Jie leido tiesiogiai ištirti dugno nuosėdas, o ne apsiriboti užlietų objektų apžiūra.
2025 metais tyrėjai ežere aptiko du sveikus molinius indus, gyvūnų kaulų ir žmogaus šlaunikaulį. Radioanglies analizė parodė, kad žmogus mirė 578–654 metais. Kol kas archeologai nenustatė, kaip šie palaikai susiję su salos gyventojais.
Akmens amžiaus įrankis
Seniausiu radiniu tapo dantytas kaulinis antgalis, greičiausiai skirtas stambioms žuvims gaudyti. Pagal formą Urtansas preliminariai priskyrė jį viduriniam arba vėlyvajam mezolitui – akmens amžiaus laikotarpiui, kuris regione buvo prieš žemdirbystės atsiradimą.
Manoma, kad įrankiui gali būti nuo 8000 iki 11 000 metų. Šis datavimas grindžiamas panašių dirbinių palyginimu, o ne laboratorine analize, todėl jį dar reikės patikslinti. Archeologai taip pat aptiko titnago nuolaužą, kuri galėjo būti naudojama kaip gremžtukas.
Šie radiniai rodo, kad žmonės ežere žvejojo gerokai anksčiau, nei saloje atsirado gyvenvietė. Tačiau tyrėjai neteigia, kad senovės žvejai gyveno būtent Cepuritės saloje: jie galėjo čia ateiti iš kitų vietovių žvejoti.
Kitų gyvenviečių paieškos
Indzerio ežero pakrantėse yra keli senoviniai kapinynai. Tačiau Cepuritės sala yra per maža, kad joje būtų galėjusi gyventi visa su šiais kapinynais susijusi bendruomenė. Todėl archeologai neatmeta galimybės, kad aplink ežerą būta ir kitų gyvenviečių, kurių tyrėjai dar neaptiko.
Tyrimai vykdomi pagal Latvijos vidaus vandenų archeologinio paveldo tyrimų programą, numatytą 2025–2027 metams. Jai Latvijos mokslo taryba skyrė 300 000 eurų.
Tolesni tyrimai turėtų padėti išsiaiškinti, kaip buvo įrengta gyvenvietė Cepuritės saloje ir kodėl ji skiriasi nuo kitų žinomų regiono ežerų gyvenviečių.
