Feraros universiteto mokslininkai žurnale „Molecular Biology and Evolution“ paskelbė naują tyrimą, kuris rodo, kaip ilgalaikis santykis su žmonėmis paveikė Apeninų ruduosius lokius (lot. Ursus arctos marsicanus). Ši nedidelė populiacija, kurią sudaro apie 50 individų, gyvena centrinėje Italijoje jau tūkstančius metų, tyrimą cituoja UNIAN.
Tyrėjai surinko ir išanalizavo 12 Apeninų lokių genomus ir palygino juos su Slovakijos lokiais ir kitomis Europos populiacijomis. Analizė parodė, kad italų lokiai laikui bėgant tapo mažiau agresyvūs nei kitų Europos populiacijų atstovai. Mokslininkai mano, kad tai įvyko dėl natūralios atrankos, kuri padėjo išgyventi tiems lokiams, kurie geriau sutardavo su žmonėmis. Kitaip tariant – geresnis santykis su žmogumi tapo vienu iš išlikimo kriterijų.
Kodėl taip nutiko?
Maždaug prieš 2000–3000 metų (Romos imperijos laikais ir vėliau) žmonės aktyviai kirto miškus, plėtė žemės ūkio plotus ir medžiojo lokius Italijoje. Dėl to jų skaičius smarkiai sumažėjo, o lokiai liko izoliuoti kalnuose.
Lokiai atsidūrė spąstuose: sumažėjo vietos ir maisto, o kontaktas su žmonėmis tapo nuolatinis.
Tokiomis sąlygomis išgyveno tie lokiai, kurie rečiau puldavo gyvulius ar žmones.
Tyrimo autoriai pažymi, kad tai vienas iš ryškiausių evoliucijos pavyzdžių, kurią lėmė žmogaus įsikišimas laukinėje gamtoje. Tai panašu į prijaukinimo procesą, bet šiuo atveju viskas vyko natūraliai. Nors Italijos lokiai netapo „naminiais“, tie, kurie buvo ramesni, turėjo daugiau galimybių perduoti genus kitoms kartoms.
Tai padėjo populiacijai išgyventi, nepaisant mažo skaičiaus ir artimo giminystės ryšio.
