Sekite 15min Google
Mokslininkai išsiaiškino, kad užtenka delfinų šeimos jūrų žinduolių – ilgapelekių grindų (Globicephala melas) – būrio cyptelėjimo, kad orkos pasitrauktų iš kelio.
Ir įdomiausia tai, kad niekas tiksliai nežino, kodėl taip nutinka.
„Orkos reaguoja į ilgapelekių grindų signalus ir, matyt, suvokia jų buvimą kaip grėsmę“, — 2026 m. sausį žurnale „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime rašė mokslininkų komanda, vadovaujama jūrų biologės Annos Selbmann iš Sudurneso mokslo ir mokymosi centro Islandijoje.
„Tačiau vis dar neaišku, kodėl šis plėšrūnas vengia mažesnio, iš pažiūros silpnesnio priešininko“, – pridūrė jie.
Kaip rašo „Science Alert“, šiuo reiškiniu mokslininkai susidomėjo, kai 2012 m. jūrų biologės Charlotte Curé vadovaujama grupė paskelbė netikėtus šių gyvūnų stebėjimo rezultatus. Kai laukinėms ilgapelekėms grindoms buvo transliuojami orkų garsai, jos plaukdavo garso link.
Vėliau kita grupė, vadovaujama jūrų mokslininko Renaudo de Stephanio iš Ispanijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos, užfiksavo dar keistesnį reiškinį. 2014 m. paskelbtame tyrime mokslininkai nurodė, kad visais nuo 2004 m. užregistruotais grindų ir orkų susidūrimo laukinėje gamtoje atvejais orkos pasitraukdavo. Vos tik grindos pasirodydavo orkų teritorijoje, pastarosios ten likti nebenorėdavo.
Šis reiškinys keistas todėl, kad jam nėra aiškaus paaiškinimo. Atlikę tyrimą Gibraltaro sąsiauryje, R.de Stephanis ir jo komanda nustatė, kad šios dvi rūšys nekonkuruoja dėl maisto ir viena kitos nemedžioja. Be to, ilgapelekė grinda yra gerokai mažesnė už orką ir neturėtų kelti jai rimtos grėsmės.
A.Selbmann ir jos kolegos buvo priblokšti, bet ir sužavėti. Jie norėjo išsamiau ištirti šių dviejų rūšių sąveiką. 2022 m. paskelbtame tyrime jie išanalizavo mokslinių platformų ir banginių stebėjimo ekskursijų duomenis iš šešių Islandijos regionų nuo 2007 iki 2020 metų, fiksuodami, kada kiekviena rūšis pasirodydavo teritorijoje. Grindos buvo matomos tik vasaros mėnesiais, tačiau dažnai apsilankydavo būtent mėgstamiausiose orkų vietose.
Keisčiausia tai, kad iš 24 užfiksuotų susidūrimų, 68 proc. atvejų orkos tiesiog vengdavo susitikti su ilgapelekėmis grindomis, pasitraukdamos dar prieš šiems jūrų žinduoliams prisiartinant. Tačiau 28 proc. atvejų prasidėdavo greitas persekiojimas — abi rūšys šokinėdavo iš vandens, taip didindamos greitį iki 25 km/val.
Tačiau vienas klausimas liko neatsakytas: ar orkos iš tikrųjų reagavo į patį ilgapelekių grindų buvimą, ar į ką nors kitą, vykstantį šių susidūrimų metu? Ankstesniuose tyrimuose grindoms buvo transliuojami įrašyti orkų garsai. A.Selbmann ir jos kolegos nusprendė patikrinti atvirkštinę versiją — vietoje to, kad lauktų natūralaus dviejų rūšių susitikimo laukinėje gamtoje, jie transliavo ilgapelekių grindų garso įrašus orkoms.
Jų reakcija buvo įspūdinga – išgirdusios šiuos garsus orkos susiglaudė į tankesnę grupę, apsisuko ir pagreitino plaukimo greitį. Vien tik ilgapelekių grindų garsų pakako, kad orkos bandytų išvengti susidūrimo.
Kol kas tiksliai nežinoma, kodėl ilgapelekės grindos taip atkakliai plaukia orkų link arba kodėl orkos nuo jų bėga — kaip pažymi mokslininkai, nė karto nebuvo užfiksuota, kad grindos pultų orkas.
Vienas galimų paaiškinimų — vadinamasis mobingo elgesys. Užuot bėgusios nuo pavojingo plėšrūno, kai kurios gyvūnų rūšys susivienija, kad kartu jį pultų ir priverstų palikti teritoriją. Šis reiškinys dažniausiai pastebimas tarp paukščių. Plėšrūnui dažnai lengviau tiesiog pasitraukti, nei kovoti su ant jo puolančiu paukščių būriu.
Tačiau tai kol kas tik teorija. Negalima atmesti ir kitų paaiškinimų, tokių kaip konkurencija dėl išteklių ar jauniklių apsauga.
