Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 24, 10:59

Parašo istorija: nuo šumerų ir Lietuvos valdovų iki užšifruotų vienetų ir nulių

Be parašo šiuolaikinis pasaulis būtų neįsivaizduojamas: pasirašydami – ranka ar elektroniniu būdu – patvirtiname savo tapatybę, sutikimą ir tai mums padeda sudaryti sutartis, pirkti ar parduoti prekes, paslaugas, pervesti pinigus, taip pat parašas ypač svarbus teisinėje sistemoje. Tačiau taip buvo anaiptol ne visada. Kokiomis aplinkybėmis ir kada atsirado parašai bei kokius juos turime šiandien?
Senoviniai dokumentai
Senoviniai dokumentai / 123RF.com nuotr.

Parašo istorija yra glaudžiai susijusi su rašto atsiradimu ir veda į laikus dar prieš mūsų erą. Štai šumerai pirmieji pradėjo naudoti antspaudus, o egiptiečiai, manoma, sudarydami sandorius tapatybei patvirtinti naudojo asmenines piktogramas.

Ankstyviausia archeologų rasta relikvija, kurioje tapatybės patvirtinimui naudojami žodžiai ar simboliai, yra šumerų molinė lentelė, datuojama net 3100 m. pr. Kr. Joje išvardinta 41 įprasta profesija ir matyti raštininko Garo Ama ženklai.

Parašą atstodavo antspaudas

Raštą ir savo pasirašymo būdus vėliau naudojo ir romėnai, graikai bei kitos civilizacijos. Tačiau istorikai pabrėžia, kad visuomenėje, kurios daugumą sudarė neraštingi žmonės, ilgą laiką didesnę reikšmę turėjo antspaudas.

„Viduramžiais ne tik paprasti piliečiai, bet ir dalis aukštuomenės buvo neraštinga. Valdovai turėjo savo kanceliariją, kurioje vienuoliai ar kiti raštingi asmenys rengdavo raštus, dokumentus, kurie buvo tvirtinami valdovo antspaudu. Dar nuo Antikos laikų plačiausiai naudojama tvirtinimo priemonė buvo antspaudas. Jis tarsi atstovavo žmogų visuose teisiniuose dokumentuose. Dar XII amžiuje Europoje buvo reglamentuota, kad dokumentas negalioja be notarinio patvirtinimo arba be antspaudo“, – atkreipia dėmesį Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dekanė dr. Loreta Skurvydaitė.

Terminas „pasirašo“ kalbant apie ankstyvuosius dokumentus reiškia, kad tai atlikta asmens vardu, su jo valia. XI–XII a. dokumentuose kaip tvirtinimo priemonę galime rasti vardą ir kryžiaus ženklą. XI a. dokumente Anglijos karalius Viljamas Užkariautojas kartu su savo žmona pasirašo būtent tokiu būdu. Vardas ir kryžiaus ženklas tvirtino dokumento tikrumą ir to asmens valios išreiškimą.

123RF.com nuotr./Senovinis dokumentas
123RF.com nuotr./Senovinis dokumentas

Ironiška, bet savo laiškais išgarsėjęs kunigaikštis Gediminas buvo neraštingas – šį darbą už jį atlikdavo vienuoliai.

„Kadangi nuėmus arba sulaužius antspaudą dokumentas praranda teisinę galią, ant ilgalaikę juridinę galią turinčių dokumentų jie buvo kabinami arba įspaudžiami į dokumentą. Patys antspaudai taip pat evoliucionavo, keitėsi jų ikonografija, naudotos medžiagos – pradžioje pagrindą sudarė vaškas, nuo XVI a. naudotas antspaudinis lakas, kol galiausiai XVIII a. pereita prie tušo. Beje, I Lietuvos Statute buvo numatyta itin griežta bausmė už valdovo dokumentų ar antspaudo klastojimą – sudeginimas. Ir nors dokumentų klastojimų tais laikais vykdavo, nėra žinių, kad ši bausmė būtų pritaikyta“, – teigia L.Skurvydaitė.

Pirmieji parašai – vardas ir titulas

Valdovai pasirašinėti savo ranka pradėjo jau vėliau. Remiantis istoriniais šaltiniais, dokumentus pats galėjo pasirašyti Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (1461–1506), taip pat vėlesni valdovai.

Tiesa, jų parašai nepriminė šiuolaikinių: juos sudarydavo tik vardas ir titulas, pavyzdžiui, Aleksandro Jogailaičio – Alexander, Dei gratia Rex („Aleksandras, Dievo malone karalius“), arba Žygimanto Augusto – Sigismundus Augustus Rex („Žygimantas Augustas, karalius“). Be to, kad būtų galiojantys, ir šie dokumentai privalėdavo turėti antspaudą.

Pasak VU Istorijos fakulteto istoriko dr. Martyno Jakulio, ir XVI a. šaltiniuose yra atvejų, kai žmonės abejodavo tik pasirašytais, bet neantspauduotais dokumentais.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Martynas Jakulis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Martynas Jakulis

„Parašų reikšmė augo kylant visuomenės raštingumo lygiui, nors antspaudo ir neišstūmė. Abi patvirtinimo priemonės koegzistavo. Be to, parašai iš pradžių nebuvo tokie, kokiais pasirašinėjame dabar. Tai būdavo viso labo asmens vardas ir pavardė, dažnai ir pareigybės su prierašu „sava ranka“. Įdomu yra tai, kad daugiakultūrės ir daugiakalbės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje išduotuose dokumentuose galime matyti parašus ne tik skirtingomis kalbomis, bet ir skirtingomis abėcėlėmis. Pavyzdžiui, šalia parašo lenkų kalba galėjo būti pasirašyta hebrajiškais rašmenimis hebrajų kalba“, – pastebi M.Jakulis.

Parašų juridinė galia formaliai reglamentuota II ir III Lietuvos Statutuose, jie jau buvo sistemingai naudojami teismų dokumentacijoje ir šalia antspaudų turėjo tapti dar viena nuo klastojimo saugančia priemone.

Pasak M.Jakulio, parašo reikšmė smarkiai išaugo XVII–XVIII a., kuomet parašų jau buvo reikalaujama net iš analfabetų. Jų parašus dažnu atveju atstodavo sava ranka parašyti trys kryželiai, o dokumento tekste būdavo paaiškinama, kad toks parašas priklauso konkrečiam asmeniui ir, nepaisant to, kad nėra unikalus, visgi išreiškia jo valią.

Skaitmeninė ateitis

Didėjant visuomenės raštingumui keitėsi parašų pobūdis, išvaizda ir stilius, tačiau didžiausią perversmą sukėlė technologijos. Jau XIX a. JAV juridinę galią įgavo telegrafu „pasirašyti“ pranešimai, XX a. pradžioje dokumentus patvirtinti buvo galima ir telefonu, o paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį atspausdintus sandorius ir sutartis tapo įprasta pasirašyti bei persiųsti faksu.

123RF.com nuotr./Fakso aparatas
123RF.com nuotr./Fakso aparatas

Visas šias priemones galima vadinti tolimomis el. parašo, kokį turime šiandien, giminaitėmis. Jo užuomazgomis laikomi 1976-ieji, kuomet amerikiečių kriptografai Whitfieldas Diffie ir Martinas Hellmanas pirmą kartą aprašė el. parašo schemos idėją. Dar po metų išrastas RSA algoritmas, tinkamas primityviam el. parašui sukurti. Tačiau prireikė kelių dešimtmečių, kol visa tai virto realybe.

Šiuo metu el. parašų sąvokas ir naudojimą Europos Sąjungoje apibrėžia „eIDAS” reglamentas. Pagal jį elektroninis parašas – tai elektroninės formos duomenys, kurie yra logiškai susieti su kitais elektroninės formos duomenimis, kuriuos pasirašantis asmuo naudoja pasirašymui. Kasdienybėje toks elektroninis parašas yra suprantamas kaip, pavyzdžiui, kompiuteryje žodžiais parašytas vardas ar pirštu planšetės ekrane nupieštas asmens parašas. Tačiau šiuo atveju sunku įrodyti, kad pasirašė konkretus asmuo – juk bet kas gali užrašyti mūsų vardą ir sakyti, kad tai padarėme mes. Todėl „eIDAS” reglamentas apibrėžia ir aukštesnio saugumo lygio parašus – pažangiuosius ir kvalifikuotus – kurie privalo atitikti griežtus reglamento keliamus reikalavimus. Lietuvoje paprastai naudojame kvalifikuotus – aukščiausio saugumo lygio – el. parašus (m. parašą, „Smart-ID”, asmens tapatybės kortelę), todėl įprasta juos vadinti tiesiog el. parašais. Kvalifikuotas el. parašas turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir ranka rašytas, ir jis pripažįstamas visose ES šalyse narėse. Tuo tarpu pažangusis el. parašas, patvirtintas kvalifikuotu sertifikatu, laikomas stipriu įrodymu teisme.

„El. parašo atsiradimą iššaukė neišvengiama saugumo ir patogumo siekiamybė. Fizinį parašą padirbti nėra sunku, tuo tarpu kvalifikuoto el. parašo nei suklastoti, nei perkelti neįmanoma – visu tuo pasirūpina specialūs algoritmai ir kriptografija. Tokie parašai turi tokią pačią juridinę galią, kaip ir tradiciniai, pasirašyti ranka“, – sako Kristina Gabrilavičiūtė, el. parašu paremtų sprendimų teikėjo „Dokobit“ pardavimų ir verslo plėtros vadovė.

Asmeninio arch. nuotr./Kristina Gabrilavičiūtė
Asmeninio arch. nuotr./Kristina Gabrilavičiūtė

Atrasti el. parašo naudą padėjo pandemija

Šiuolaikinį el. parašą nuo jo „protėvių“ skiria trys pagrindiniai bruožai – saugumas, patogumas ir greitis:

  • Pažangieji ir kvalifikuoti el. parašai yra saugūs, kadangi jie technologiškai sukurti taip, jog kiekvienas pakeitimas būtų pastebimas. Tai reiškia, kad el. parašu pasirašytus dokumentus yra kur kas sudėtingiau suklastoti. Be to, jūsų el. parašo niekas negali nukopijuoti ar pakoreguoti;
  • Naudotis el. parašu patogu, kadangi dokumentus galima pasirašyti bet kur ir bet kada, tereikia su savimi turėti telefoną ar kompiuterį ir interneto ryšį;
  • El. parašas taupo laiką, nes pasirašyti dokumentą užtrunka vos kelias sekundes – jo nereikia spausdinti, siųsti ar važiuoti pas kitą asmenį, kad gautumėte jo parašą.

K.Gabrilavičiūtė priduria, kad skaitmeninėje erdvėje galima naudotis ne tik el. parašu, bet ir el. spaudu – jis išduodamas tik juridiniams asmenims ir yra skirtas užtikrinti dokumentų kilmę bei vientisumą.

„Pastaruosius kelerius metus stebime nuoseklų el. pasirašymo poreikio augimą: kiekvienais metais daugėja įmonių, kurios pereina nuo sudėtingų procesų prie kur kas paprastesnio ir patogesnio elektroninio pasirašymo. Nors skaitmeninės transformacijos augimas buvo pastebimas ir anksčiau, pandemijos metu transformacijos pagreitis tik padidėjo – žmonės buvo priversti permąstyti savo darbo pobūdį, taigi nuotoliniai procesai tapo nauja norma. Tuomet, kai organizacijos įvykdys savo skaitmeninę transformaciją, kelio atgal nebebus – juk kas norėtų grįžti prie mažiau efektyvių procesų?“ – retoriškai klausia „Dokobit“ atstovė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie VERSLO rubriką